The Disappearance of wooden houses in Vilnius and Baltimore
LTNesename Vilniaus rekonstravimo įkarštyje Neries upės dešiniojo kranto mediniai namai buvo padegti, taip spaudžiant savininkus parduoti juos prekybinės miesto dalies – Šnipiškių supirkėjams. Kol apsaugos nuostatai neprieštarauja kriminaliniams padegimams, tragiškų įvykių šviesoje neatidėliotinai reikia sukurti sėkmingą apsaugos politiką ir programas, laiduojančias, kad šie kultūriškai svarbūs resursai bus išsaugoti ateities kartoms. Vilniuje yra penki istoriniai priemiesčiai, kurių medinė architektūra datuojama XIX a. pabaiga – XX a. pradžia, juose ji vyrauja ir šiandien. Daugeliui šiandien egzistuojančių medinių namų sovietmečiu stigo postūmio atsinaujinti ir investicinio kapitalo, dėl to jie buvo apleisti, nepatyrė pokyčių. Tokių istorinių medinių namų apsauga yra išbandymas miestams visame pasaulyje: norima pritaikyti pasenusias struktūras moderniems poreikiams, tačiau tokiai restauracijai reikia didelių lėšų. Šios istorinės struktūros yra svarbūs mūsų miestų istorijos interpretavimo komponentai. Visapusiškas požiūris į apsaugą privalo apimti gerą strategiją, nuspėjamas paskatas ir reguliarias programas sustiprinti šių kultūrinių resursų vertės nustatymą. Apsaugos strategija ir skatinimas privalo efektyviai varžytis remiant privataus sektoriaus savininkus bei skatinti supirkėjus išsaugoti istorines struktūras ir mūsų praeities kultūrines ikonas. Straipsnyje, lyginant Baltimorės apsaugos strategijas ir skatinimą su Vilniaus, norima atskleisti daugiau kultūrinio paveldo nekilnojamo turto apsaugos galimybių abiejuose miestuose.Reikšminiai žodžiai: Apsauga; Architektūros paveldas; Baltimorė; Medinė architektūra; Medinė architektūra Vilniuje; Medinė namų architektūra; Vilnius; Žvėrynas; Architectural heritage; Baltimore; Preservation; The architectue of wooden houses; Vilnius; Wooden architecture; Wooden architecture of Vilnius; Žvėrynas.
ENThe preservation of historic wooden houses is a challenge for cities around the world that struggle to adapt obsolete structures for modern needs and to fund costly restorations. These historic structures are important components for interpreting the history of our cities. A comprehensive approach to preservation must include good policies, predictable incentives and regular programs to encourage strong valuations of these cultural resources. Preservation policies and incentives must compete effectively to support private sector owners and developers in retaining historic structures and preserving cultural icons of our past. Comparing the preservation policies and incentives in Baltimore with those of Vilnius reveals more possibilities for the preservation of the immovable cultural heritage in both cities. [text from author]
