Sovietinio dokumentinio kino istorija kinematografiškai : recenzija

LTRecenzijoje aptariama Rūtos Oginskaitės knyga „Sovietinio dokumentinio kino istorija kinematografiškai“. Veikalą sudaro penkios dalys. Pirmojoje dalyje skelbiamos trumpos ištraukos iš interviu su R. Verbos kolegomis. Aptariant menininko išvaizdą, santykius su tėvais bei moterimis, požiūrį į sveikatą, alkoholį, darbą ir dokumentiką skaitytojui punktyriškai piešiamas dar nepažįstamo dokumentininko portretas. Kino kalba kalbant, tai – tarsi tiesioginis R. Verbos vaizdus greitai keičiantis montažas. Kritišku požiūriu į rašytinius ir sakytinius šaltinius bei literatūrą, precizišku dokumentinių filmų kūrimo aplinkybių rekonstravimu, nuorodomis į informacijos šaltinius antroji knygos dalis niekuo nenusileidžia moksliniam tyrimui. Trečioji dalis apima R. Oginskaitės interviu su R. Verbos kolegomis, pažįstamais ir artimaisiais, o ketvirtoji – tai vaizdo kamera įrašytų pokalbių su dokumentininku stenogramos. Juos perskaičius tenka sutikti su istoriku Aurimu Švedu, Lietuvoje aktualizavusiu sakytinės istorijos žanrą, jog interviu koreguoja, papildo dokumentų informaciją, leidžia pažvelgti į praeitį (šiuo atveju – dokumentininką ir jo epochą) iš rašytiniams šaltiniams nebūdingos perspektyvos. Galiausiai prie knygos pridedama kompaktinė plokštelė su garsiausių R. Verbos filmų įrašais. Tad galime sakyti, jog keturios iš penkių dalių (čia įskaityta ir kompaktinė plokštelė) yra skirtos sakytiniams ir vaizdiniams šaltiniams, kurie yra vertingi ne tik lietuviškojo kino tyrėjams, bet ir sovietmečio kultūros baruose dirbantiems istorikams.Reikšminiai žodžiai: Robertas Verba; Kino istorija; Dokumentinis kinas; Robertas Verba; Film history; Documentary film.

ENThe review discusses Rūta Oginskaitė’s book “The Cinematographic History of Soviet Documentary Cinema”. The book consists of five sections. The first section contains short extracts from the interviews with colleagues of R. Verba. By discussing the artist’s appearance, relations with parents and women, attitudes towards health, alcohol, work and the documentary genre, the reader is provided with a portrait of an unknown documentary artist. It is as if a direct movie about R. Verba. The second part of the book contains vast critical material on written and oral sources and literature, precise reconstruction of circumstances under which his movies were created and references to sources of information. The third part covers R. Oginskaitė’s interviews with R. Verba colleagues, acquaintances and family members, and the fourth part contains stenographs of interviews with the artist. Having read them, one should agree with a historian Aurimas Švedas, who promoted the genre of oral history, claiming that interviews correct and supplement information contained in documents, enable to consider the past (in this case, R. Verba and his epoch) from a prospect, which is not characteristic to written sources. Finally, a compact disc is attached to the book. It contains the most famous movies by R. Verba. Therefore, we can claim that four out of five parts (including the compact disc) are dedicated to oral and written sources, which are valuable not only for researchers of cinema, but also for historians working in the field of culture.