Literatūros mokslas ir kritika

LTStraipsnyje apžvelgiama atkurtos nepriklausomybės metų lietuvių literatūros mokslo ir akademinės literatūros kritikos panorama. Jau pirmais nepriklausomybės metais dirbtinai suskaidyta sovietinio laikotarpio literatūros viešosios refleksijos sistema griuvo. Tiek kritikai, tiek mokslininkai įsitraukė į visuomenės laisvėjimą, tapo aktyviais publicistais, istorinės atminties gaivintojais, ir ankstesnis jų veiklos pasidalijimas praktiškai išnyko; radosi nepriklausomų institucijų bei akademinių sambūrių. Viešosios literatūrinės minties lyderiais tapo ankstesnės valdžios nemėgti intelektualai: V. Kubilius, V. Daujotytė, V. Zaborskaitė, A. Zalatorius. Literatūros svarstymų akiratį smarkiai praplėtė išeivijos mokslininkai – A. J. Greimas, R. Šilbajoris, T. Venclova, V. Kavolis. Nepriklausomybės metų lietuvių literatūros mokslo ir kritikos plėtotė nėra vienareikšmė. Veržliai plėtojosi nauji literatūros istoriografijos tyrinėjimai, susiję su istorinės atminties atgavimu, lietuviškosios savivokos kaita ir lietuviškosios tradicijos vieta Vakarų kultūros procesuose; į Vakarų humanistikos intelektualinius kontekstus, šiandienės kultūros būklės apmąstymus gyvai įsiterpė literatūros mokslo teoriniai diskursai. Kai kurios literatūros mokslo ir kritikos sritys stokojo domesio ir koordinacijos – nepakankamai nuosekli buvo nacionalinės literatūros palikimo leidyba, nustota leisti literatūros mokslo ir kritikos bibliografija ir einamoji literatūrinio gyvenimo kronika, trūko dėmesio operatyviajai, platesnei publikai skirtai kritikai, reikiamo lygio nepasiekė visuotinos literatūros refleksija.Reikšminiai žodžiai: Kritika; Literatūra; Literatūros kritika; Literatūros mokslas; Critics; Literary criticism; Lithuanian Literature.

ENThe article reviews panorama of criticism regarding Lithuanian scientific and academic literature after restoration of independence. As early as in the first year of the independence, artificially divided system of public reflection of Soviet literature collapsed. Both reviewers and scientists got actively involved in public liberalisation, became active writers, sought to restore historic memory, and previous separation of their activity was practically gone; there were new independent institutions and academic gatherings. Intellectuals, unpopular with the previous authorities, became leaders of public literary thought, incl. V. Kubilius, V. Daujotytė, V. Zaborskaitė, A. Zalatorius. The field of literary discussions was largely expanded by scientists in exile, A. J. Greimas, R. Šilbajoris, T. Venclova, V. Kavolis. Development of the science of Lithuanian literature and critique in the independence period is treated differently. There was a rapid development of new studies of literary historiography, related to recovery of historic memory, change in the Lithuanian self-awareness and the place of Lithuanian tradition in the Western cultural processes; theoretical discourses of literary art contributed to the intellectual context of Western humanities and reflections on the current state of culture. Some fields of literary science and critique lacked attention and coordination, as publication of national literary legacy was not sufficiently consistent, bibliography of literary science and criticism, and current chronicles of literary life was no longer published; there was also insufficient attention to the immediate criticism, intended to the larger audience; reflection of universal literature did not reach the necessary level.

• Prozininkė Renata Šerelytė kritikės vaidmenyje / Loreta Jakonytė. Lituanistica. 2009, Nr. 3/4, p. 153-161.
• Возможности прочтения текста : архетип детской смерти в шведской и литовской литературе (параллели в творчестве Астрид Линдгрен и Лаздину Пеледы) / Вилия Янушаускене. Literatūra un kultūra: process, mijiedarbība, problēmas. 2006, [t.] 7, p. 210-220.