Naujausioji lietuvių dramaturgija

LTStraipsnyje aptariama įvairialypė šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos (1988-2002 m.) panorama nuo tradicinės iki absurdo bei postmodernios dramos. Vyresnės kartos dramaturgų kūrybos poetikai įtaką darė sovietinės sistemos, ideologijos kritika, Ezopo kalbos poetikos bruožai, o išeivijos dramos poetika artimesnė jauniausios kartos dramaturgijai, orientuotai į intertekstinius, kultūrinius žaidimus. Joje atsiribojama nuo „aukštojo“ stiliaus, kalbos ir situacijų patetikos, vietoj tautinės mitologijos vaizdinių autoriai renkasi universalius mitinius, religinius simbolius. Naujame draminiame modelyje dominuoja vidinis veiksmas, įvairiose, paprastai priežasties-pasekmės ryšiais nesiejamose išorinėse situacijose atskleidžiamas personažų savivokos procesas. Veiksmas komponuojamas iš epizodų, kuriuos jungia ne siužetas, o prasmės aiškėjimo, suvokimo logika. Šiuolaikinėse dramose dominuoja siekis atskleisti idėjų, draminio veiksmo laiko, vietos reliatyvumą, daugiaprasmiškumą. Laiko neapibrėžtumas ryškus S. Parulskio dramoje „P. S. Byla O. K.“. Čia vienu metu kuriamas ir natūralios laiko kaitos įspūdis – žmogaus gimimas, augimas, branda, ir kita laiko dimensija – nuo dabarties einama iki Oidipo mito, biblinės Abraomo ir Izaoko istorijos. Nyksta ir veiksmo vietos apibrėžtumas – M. Ivaškevičiaus „Malyš“ veiksmas vyksta Sibire ir Lietuvoje, o personažai kalbasi tarpusavyje, tarsi peržengia kūniškumo, empiriškumo sąlygojamą ribą, konkretizuoja ir įprasmina dvasinę komunikaciją. Netenka prasmės tikrovės imitavimas, tačiau atveriama daugiaveidė žmogaus prigimties, fantazijos, teatro tikrovė.Reikšminiai žodžiai: Absurdo poetika; Destrukcija; Drama; Dramaturgija; Lietuvių dramaturgija; Literatūra; Naujasis dramos modelis; Tradicija; Destruction; Drama; Dramatic new model; Dramaturgy; Lithuanian Literature; Lithuanian dramaturgy; Poetics of the absurd; Tradition.

ENThe article discusses diverse panorama of modern Lithuanian drama (1988-2002) ranging from traditional to absurd and postmodern drama. The poetics of dramatists of older generation was affected by criticism of Soviet system and ideology, features of poetics in Aesop’s language, while drama poetics of exile is closer to dramaturgy of the youngest generation focussed on inter-textual and cultural games. It leaves the “high” style, pathos of language and situation behind, as instead of images of ethnic mythology authors prefer universal mythical and religious symbols. The new dramatic model is dominated by internal action and in various external situations that usually have no cause and effect links, self-awareness process of characters is revealed. The action is made up of episodes, connected not by plot, but by logic of emergence of meaning and understanding. Modern dramas usually demonstrate intention to reveal relativity and ambiguity of ideas, time and place of action in drama. Uncertainty of time emerges in drama by S. Parulskis “P. S. Byla O. K.”. This is where an impression of natural time flow is made, i.e. birth, growing up, maturity of a man, and another time dimension, from the present to the Oedipus myth, biblical history of Abraham and Isaac. Clear place of action remains no longer, as action in “Malyš” by M. Ivaškevičius takes place in Siberia and Lithuania, while characters engage in a dialog, as if transcending limit caused by body and empirical aspect, and make spiritual communication meaningful. Imitating reality does not make sense; however, reality of multi-faceted human nature, fantasy and theatre is revealed.