Vyresniųjų proza laisvės sąlygomis

LTStraipsnyje siekiama apžvelgti, ką ir kaip vyresniosios kartos autoriai parašė per pastarąjį dešimtmetį, kurį jaunesnieji pavertė postmodernizmo įsigalėjimo laikotarpiu. Klausiama, ar senieji atsiliko, ar bandė vytis avangardą, kaip jie sutiko nepriklausomybę, kūrybinės laisvės sąlygas, kaip keitėsi jų pasaulėvoka ir estetinės nuostatos. Pervertinti savo ir savo tautos laikyseną per okupacijos dešimtmečius – tebėra aktuali kūrybinė problema. Kalbamuoju laikotarpiu pasirodė nemaža gerų, autentiškų, autobiografiškų knygų (H. Čigriejaus, V. Girdzijausko, K. Sajos); į lietuvių prozą prasmingai įsiterpia stiprūs G. Kanovičiaus romanai bei memuarinės apysakos apie žydų likimą Lietuvoje; atsiskleidžia nauji karo ir pokario aspektai (V. Bubnio, J. Mikelinsko, R. Granausko, A. Zurbos, R. Kalyčio knygose), tremties vaizdai ir išgyvenimai (R. Lankausko), daug vietos skirta sovietmečio realybės absurdui ir skaudžiam perėjimui į dabartį (V. Bubnio, M. Sluckio, R. Šavelio, A. Zurbos kūriniai). Yra įdomių raiškos, struktūros eksperimentų (J. Apučio, L. Gutausko, S. Šaltenio). Visgi ne vienam autoriui būdingas besaikis plepumas, iš kurių esmingai išsiskiria santūrieji R. Granauskas, R. Šavelis, B. Vilimaitė. Dramatiškas pastarasis dešimtmetis dar nesulaukia apibendrinančio pažvelgimo į šių laikų žmogų. Prozininkams sunkiai sekasi užčiuopti laiko pulsą, plazdantį nūdienos epicentre – tautos ir atskiro žmogaus dramatiškame, neramiame buvime. Fundamentaliems užmojams dar trūksta distancijos, kuri padeda sintetinti ir įprasminti empirinius stebėjimus. Istorinio lūžio žaizdos dar neužgijusios.Reikšminiai žodžiai: Literatūra; Literatūra po 1988; Vyresnės kartos rašytojai; Šiuolaikinė lietuvių proza; Lithuanian Literature; Modern Lithuanian prose; Post-1988 literature; Writers of elder generation.

ENThe article seeks to review works by the authors of the older generation during the last decade that the younger generation turned into period of Postmodernism. The question is whether the old generation was left behind, whether it pursued the avant-garde, how it met the independence and environment of creative freedom and how their world view and aesthetic judgements changed. Over-estimation of one’s position and that of the nation during the occupation is still a relevant creative issue. Numerous quality, authentic and autobiographic books were published (by H. Čigriejus, V. Girdzijauskas, K. Saja); Lithuanian prose included sound novels by G. Kanovičius and memoir-style stories on the Jewish fate in Lithuania; new aspects of the war and post-war period emerge (books by V. Bubnys, J. Mikelinskas, R. Granauskas, A. Zurba, R. Kalytis), images and experiences of deportation (R. Lankauskas) with focus on absurd Soviet realities and painful passage to the modern days (works by V. Bubnys, M. Sluckis, R. Šavelis, A. Zurba). There are some interesting experiments of expression and structure (J. Aputis, L. Gutauskas, S. Šaltenis). However numerous authors display unlimited loquacity with the following modest authors as exception: R. Granauskas, R. Šavelis, B. Vilimaitė. The last dramatic decade still was given no overview on the modern man. Prosaists find it hard to move on with times, in the epicentre of modern days, i.e. dramatic and restless existence of the nation and any individual. For fundamental tasks, the distance is too short that would help to synthesise and give a meaning to empiric observations. The wounds of historical breaking point have not healed yet.

• Lūžio žmogaus problema Vytauto Martinkaus romane Simonija: literatūros etikos aspektas / Kristina Tutlytė. Respectus philologicus. 2020, Nr. 37 (42), p. 183-194.
• Naratorių tipai Vytauto Martinkaus romane "Žemaičio garlėkys" / Raimonda Gaubytė-Kiminė, Vytautas Bikulčius. Jaunųjų mokslininkų darbai. 2015, Nr. 1 (43), p. 46-55.
• S. Šaltenio romanas "Kalės vaikai" : interpretacijos gairės / Viktorija Šeina. Gimtasis žodis. 2005, Nr. 2, p. 12-16.