Tradiciniai amatai architektūroje

LTIstoriniame kontekste amatų santykis su architektūra nuolat kito. Antikinėje Graikijoje dailidės priklausė visuomenės elitui. XVIII amžiuje dailidystės žinių pagrindu susiformavo fundamentalus statybos ir architektūros mokslas. XIX amžiuje industrijos augimas ir mašininė gamyba nukonkuravo amatus. Įdiegti standartai eliminavo vietos statybos tradicijas, visiškai sumenko amatininko kompetencija. Šiandien amatai vertinami kaip svarbi nematerialaus kultūros paveldo dalis. Jie padeda išsaugoti vietos identitetą, tradicijas bei žmogaus aplinkos individualumą. Ypač svarbus amatininko vaidmuo restauruojant, renovuojant senus pastatus. Amatininkas yra nematerialaus kultūros paveldo žinių ir įgūdžių perteikėjas, tradicinės kultūros nešėjas ir propaguotojas. Tradicinė statyba pripažįstama vienu svarbiausių veiksnių aplinkos ir tvarios kultūros raidos vystymuisi. Kultūros paveldo integravimas į šiuolaikinę būtį garantuoja visuomenės individualumo ir savasties išsaugojimą. Tradiciniai amatai suteikia architektūrai papildomos vertės tiek estetiniu, tiek funkciniu aspektais. Europos šalyse amatų mokymas integruotas į kolegijų bei universitetų mokymo programas. Amatams siekiama atverti naujas veiklos sritis, ieškoma dialogo tarp praktikos ir akademizmo. Tinkamos šiam dialogui erdvės atsiveria muziejuose, kur yra galimybė efektyviai ir patraukliai perteikti žinias visuomenei. Muziejaus uždavinys – užimti aktyvią poziciją, formuojant medinio kultūros paveldo apsaugos strategiją bei politiką. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tradiciniai amatai; Architektūros istorija; Dailidės; Statybos technika; Architektūriniai projektai; Medinė architektūra; Lietuvos liaudies buities muziejus; Traditional crafts; History of architecture; Building techniques; Architectural design; Timber structure.

ENWithin the historic context, the relation of crafts and architecture has undergone constant change. In Ancient Greece, carpenters were among the elite of society. In 18th c., the knowledge of carpentry served as the basis for the formation of the fundamental science of construction and architecture. The 19th-c. industrial growth and machine production outrivaled the crafts. Standards that were implemented eliminated local building traditions, degrading the competence of a craftsman. Today crafts are seen as an important part of non-material cultural heritage. They help to preserve local identity, traditions and individuality of a human's environment. A craftsman's role is especially important in old building restoration and renovation. A craftsman is a conveyer of the knowledge and skills of cultural heritage, and a bearer and advocate of traditional culture. Traditional construction is recognised as one of the most significant factors for environmental and sustainable culture development. Integration of cultural heritage with modern existence guarantees preservation of society’s individuality and identity. Traditional crafts enhance the value of architecture from both the aesthetic and functional aspects. In European countries, crafts are a part of college and university curricula. Efforts are made to find new spheres of activities for crafts and begin a dialogue between practice and academicism. Spaces suitable for this dialogue open up in museums that have a possibility to convey knowledge to society in an effective and attractive manner. A museum’s task is to take an active stand on shaping the strategy and policy of preservation of wooden cultural heritage.