Iškalbos mokymas

LTIškalba, arba retorika (gr. rhetorike - iškalbos menas), - tai monologinio kalbėjimo menas, jo teorija ir praktika. Lietuvos mokyklose retorikos buvo mokoma nuo pat jų kūrimosi pradžios XIV-XV a. Tai buvo vienas labiausiai vertinamų laisvųjų menų. Tarybiniais laikais iškalbos kaip disciplinos buvo mokoma Kauno kunigų seminarijoje ir partinėje mokykloje. Taigi, keliolika kartų per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje išaugo be iškalbos meno. Tai rimta šiuolaikinio aukštojo ir viduriniojo mokslo spraga: retorika yra svarbi bendrojo išsilavinimo ir ypač filologinio pasirengimo dalis. Knygos tikslas - pateikti iškalbos mokymo metodiką ir parengti būsimuosius iškalbos mokytojus. Kiekvienas skyrius pradedamas nurodymais, ką reikia suprasti, išmanyti ir mokėti praktiškai paaiškinti išnagrinėjus atitinkamą skyrių, o pabaigoje pateikiama papildomos literatūros sąrašas bei užduotys. Kiek leido galimybės, ieškota tradicinių lietuviškosios retorikos mokymo gijų. Knygoje pirmiausia aptariamas komunikacijos procesas (pateikiama viešojo kalbėjimo samprata, mokoma klausyti), ir tik po to - specifiniai iškalbos dalykai: rengimasis kalbai (inventio), kalbos komponavimas (dispositio), kalbos teksto kūrimas (elocutio), kalbos repetavimas ir sakymas (memoria et pronuntiatio). Pabaigos skyriuje "Kalbų rūšys" pateikiama įvairių kalbos klasifikacijų ir detaliau aptariamos informavimo, įtikinimo bei proginės kalbos. Pats tekstas stilistiškai margas: jame yra ir neutraliu tonu pateikiamų duomenų, ir apeliatyvaus kalbėjimo su mokytoju (studentu), t. y. duodamas pavyzdys, kaip prabilti į auditoriją.Reikšminiai žodžiai: Komunikacija, įtikinamoji komunikacija, retorika, iškalba, iškalbos mokymas, argumantavimas; Komunikacijos procesas, viešas kalbėjimas, monologinis kalbėjimas, kalbos teksto kūrimas; Communication, persuasive communication, rethorics, eloquence, teaching eloquence, argumentation; The process of communication, public speaking, mono speech, language drafting.

ENRhetoric (gr. rhetorike – art of eloquence) – is an art of speaking in monologue, as well as its theory and practise. Rhetoric was part of curriculum at Lithuanian schools ever since their establishment in the 14 to 15th centuries. This was some of the most esteemed liberal arts. In Soviet era, rhetoric as discipline was only taught at Kaunas Priest Seminary and the Party School. As a result a dozen of generations over the last decades have been educated in Lithuania without knowledge of rhetoric art. This is serious gap in modern higher and secondary education, as rhetoric is an important component of general education and particularly part of philological training. The purpose of the book is to present the technique for training in rhetoric and to train future teachers of rhetoric. Each chapter is opened with instructions, what must be understood, grasped and practically applicable upon completion of a relevant chapter; each chapter is closed with a list of supplementary literature and tasks. Wherever possible, efforts were taken to provide traditional training lines of Lithuanian rhetoric. The book first discusses communication process (with introduction to concept of public speaking and listening ability) and then the book moves on to specific subjects of rhetoric, incl. preparation for speech (inventio), composition of a speech (dispositio), development of wording (elocutio), rehearsal and presentation of a speech (memoria et pronuntiatio). The final chapter on “Types of speeches” provides various classifications of speeches and includes detailed discussion of information, convincing and speeches for special occasions. The text is stylistically diverse, incl. data presented in neutral tone and appealing speaking to a teacher (student), i.e. it includes examples how to address an audience.

• Komunikacija / Communication
• Edukologija / Education