Žvilgsnis į liaudies dainininką kaip lietuvių folkloristikos objektą

LTStraipsnyje trumpai pristatoma liaudies dainininko, kaip pateikėjo, statuso įsitvirtinimas dainų rinkimo istorijoje, nagrinėjamos ryškesnės lietuvių folkloristikoje formuojamo liaudies dainininko paveikslo tendencijos, o kartu pažvelgiama į galimas tyrinėjimų perspektyvas. Folkloro tyrinėtojų ir užrašinėtojų darbuose dėmesio atskiriems pateikėjams netrūko, ypač dainininkams. Jau pirmųjų dainų užrašinėtojų dėmesį patraukė ne tik lietuvių dainos, bet ir dainininkai. Tačiau leidiniuose, pasirodžiusiuose XIX a. pirmojoje pusėje, žinių apie pateikėjus dar nerasime; tik retais atvejais juose aptinkama viena ar kita pavardė. Pateikėjo statusas lietuvių liaudies dainų rinkimo istorijoje įteisintas XIX a. antrojoje pusėje Antano ir Jono Juškų dainų rinkiniuose. Tačiau žinių apie pateikėjus fiksavimo principai išryškėjo tik XX a. pradžioje, pradėjus sistemingai rinkti folklorą. Žinoma, tik sausi duomenys apie pateikėjus netenkino nei folkloro užrašinėtojų, nei tyrinėtojų. Bet išskirtinio dėmesio pateikėjų individualybės susilaukė tik XX a. antrojoje pusėje: pasipylė folkloristų, kraštotyrininkų, poetų apybraižos, straipsniai apie žymesnius liaudies dainininkus; atskirais leidiniais išleistos ir jų tautosakos bei kūrybos rinktinės. Publikuotuose darbuose ryškėja tam tikros formuojamo liaudies dainininko paveikslo tendencijos. Pateikėją ir patį pateikimą kaip tiriamąjį objektą įterpiant į šiuolaikinę folkloristiką, visgi reikėtų naujaip pažvelgti į tokių tyrimų teorines prielaidas – tiek dirbant su jau užrašyta medžiaga, tiek ją vis dar kaupiant. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Liaudies dainos.

ENThis article introduces the entrenchment of the status of folk singers as a performer in the history of song collecting, and examines the most distinct trends of the image of the folk singer in Lithuanian folklore studies, and also to look at the possible future prospects for research. Attention on individual performers was not lacking in the works of folklorists and those writing down their songs, especially the attention paid to singers. Not only did Lithuanian songs capture the attention of the first recorders of songs, but also the singers captured their attention. However in publications that appeared during the first half of the 19th century, we won’t find information about these performers. The status of the carrier in the history of Lithuanian folk song gathering is validated in the song collections of Antanas and Jonas Juška in the second half of the 19th century. However information about the principles of recording carriers came to light only at the beginning of the 20th century, when folklore began to be collected systematically. The individualness of the performers did not await exclusive attention until the second half of the 20th century in essays and articles by poets, regional studies researchers and folklorists. Certain trends of the image of the folk singer that was forming are revealed in the works published. By including the performer and presentation as an object of research into contemporary folklore studies, one should re-look at the theoretical premises of such research in a new way.