LTStraipsnyje nagrinėjama ekologinės modernizacijos kaip kultūros politikos samprata, analizuojant 1957–2000 m. Lietuvoje pasireiškusias struktūrines įtampas bei institucinio mokymosi procesus tarp pilietinės visuomenės, valstybinės biurokratijos ir ekonomikos veikėjų. Tikrinamas ekomodernistinės teorijos teiginys, jog XX antroje pusėje aplinkosauginis aktyvizmas patyrė reikšmingų pokyčių – nuo radikalios, į konfliktą orientuotos ir žmonių pilietine jėga grįstos 8–9 dešimtmečių politikos paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį pereita prie profesionalios, reformistinės, į konsensusą orientuotos aplinkosauginių judėjimų kultūros. Straipsnyje analizuojama, kaip keitėsi pilietinis aplinkosauginis judėjimas Lietuvoje XX a. antroje pusėje, išskiriant keturis laikotarpius – valstybinio socializmo epochą (iki 1986 m.), „perestroikos“ laikotarpį (1986–1988 m.), nacionalinio atgimimo metus (1988–1989 m.) bei valstybingumo atkūrimo ir perėjimo prie rinkos ekonomikos laikotarpį (1990–2000 m.). Tyrimo rezultatai liudija, kad nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje egzistavo abu aplinkosauginių judėjimų tipai. Šis faktas leidžia manyti, kad kritinė, piliečių iniciatyva grįsta, nonkonformistinė aplinkosauginio aktyvizmo dimensija, keisdama savo pavidalą, išliko net ir stiprėjant profesionalizacijai bei orientacijai į dialogą. Kitaip tariant, vienu metu Lietuvoje egzistavo ir 1970-ųjų Vakarų aplinkosauginiams judėjimams būdingas radikalizmas, ir ekologinei modernizacijai artimesnės bendradarbiavimo su oficialiomis valdžios struktūromis bei ekonomikos veikėjais pastangos.Reikšminiai žodžiai: Aplinkosauginis aktyvizmas; Ekologija; Ekologinė modernizacija; Lietuvos žaliųjų judėjimas; Modernizacija; Pilietinis aktyvizmas; Sovietimečio aplinkosauginė veikla; Civic activism; Ecological modernization; Ecology; Environmental activism; Lithuania; Lithuanian Green Movement; Modernization; Soviet environmentalism.
ENThis article elaborates on the notion of ecological modernisation as cultural politics [Hajer, 1996] by exploring structural tensions and institutional learning among civic, bureaucratic, and economic actors in Lithuania, from 1957 to the present. More particularly, it tests the eco-modernist claim that a shift has occurred in environmental activism from a grass-roots, radical and conflict orientation in the 1970s and 1980s, to a professional, reform and consensus orientation in the 1990s. The study finds that both types of environmentalism were present in Lithuania throughout the time studied. It suggests that the environmental movement's critical, grass-roots, nonconformist aspect is likely to remain along with a more professionalised and dialogue-oriented component, even while such manifestations continue to evolve in form. [text from author]