Vaikystės kaip ugdymo vertybės sampratų genezė

LTStraipsnyje atskleidžiama vaikystės kaip ugdymo vertybės esmė ir nagrinėjama sampratų genezė paradigmoje: vaikystė – „netobulas“ periodas, vaikystė – „tobulas“ socialinėmis, kognityvinėmis prasmėmis periodas ir jos raiška yra kaip ugdymo vertybė. Šios sampratos pagrindu apibūdinamas šiuolaikinio ugdymo, orientuoto į vaiką ir vaikystę, pedagoginis metakontekstas ir jo rekonstrukcijos sąveikoje „suaugusieji – vaikai“. Taikyta teorinės literatūros analizė ir metaanalizė. Atskleista, kad vaikystės kaip ugdymo vertybės samprata atitinka ir konkretų istorinį jos tipą. Ugdymas yra ir kaip „sociokultūrinė vaikystės niša“, kurio pagrindu gali būti rašoma ir šiuolaikinės vaikystės istorija. Tada jis tampa socialine-kultūrine sistema, o savaiminis vaikystės vertingumas įprasminamas nuolat evoliucionuojančiame ugdyme, kuriame sėkmingai gali būti eksplikuota ir vaikystės fenomeno pedagoginė dimensija. Tačiau toks ugdymo kaip mikrosistemos projektavimas yra gana sudėtingas, nes vaiko „dvasios proveržiai“ yra sunkiai atspėjami ir dar sunkiau atpažįstama jų edukacinė prasmė. Vaikystės kaip ugdymo vertybės samprata šiuolaikinėje pedagogikoje formuojasi pagrindu dviejų kultūrų (visuomeninės ir pedagoginės), kurios abi atskleidžia vyraujančius archetipus ir yra kaip „kolektyvinės sąmonės suformuoti vaikystės vaizdiniai“. Santykis su vaikyste ugdymo procesuose yra „suaugusiųjų kultūrą“ atspindintis procesas, nulemtas veidrodinio, išdraikyto vaikystės vaizdinio, kai akcentuojamos „silpnosios“ vaikystės periodo socialinės kultūrinės ypatybės bei nuvertinamos „stipriosios“.Reikšminiai žodžiai: Ugdymo vertybės; Tobula vaikystė; Netobula vaikystė; Value education; Perfect childhood; Imperfect childhood.

ENThe definitions of "non-real" childhood, that is at the same time "imperfect" in a socialeducational sense, inform the world of adults about the possibilities of "filling the childhood with the content significant for adults" (Bruner, p. 79), while the conception of "perfect" childhood implies that adults trust the social, cultural, and cognitive possibilities provided by this period and create conditions for children to "perfect childhood" by themselves (Kudriavtsev, 1990, p. 17). Each conception of childhood is accompanied by different perceptions of its essence and functions, as well as of its social- pedagogical meanings. Education based on "perfect" childhood denotes not only the conception of childhood in the historical-cultural context of modern society, but also gives sense to the view of childhood as a spontaneous value of education, the essence of which is best brought out when there is a close relationship between the world of childhood and the social-cultural world of the society, and when in education the "amplification" (expansion of possibilities) takes place. In such a case, education becomes a kind of transition from childhood as a socially immature state to the state in which the child feels its full-blooded participant. Childhood is defined as a period of significance to the formation of common human, modern, social and educational culture, as well as to the processes of teaching / learning all the life. [From the publication]