Juozo Ambrazevičiaus vaižgantiana

LTJuozo Ambrazevičiaus studiją „Vaižgantas“ (1936) parašė jaunas amžiumi, bet jau subrendęs literatūros kritikas. Šį studija yra vienas pirmųjų darbų vaižgantianos panoramoje. Nauja yra tai, kad knygoje nėra dalies, skirtos Vaižganto biografijai. J. Ambrazevičius atsisako siauro istorinio biografinio metodo, biografinius duomenis pasitelkia tik esant būtinybei, žvelgia į autoriaus estetiniu ar net filosofiniu žvilgsniu. Atsisakęs pozityvistinės sociologijos, tyrėjas studijoje iškelia pasaulėžiūros tipą ir epochos dvasią kaip pačios literatūros vidinius determinantus. Vaižganto kūrybą J. Ambrazevičius pirmiausia nagrinėja chronologiškai, laikydamasis kūrinių parašymo datos (trys pirmi skyriai – „Užuomazgos“, „Palaidieji žiedai“ ir „Suklestėjimas“), ir sintetikai, dėmesį sutelkdamas į Vaižganto kūrybos stilių (paskutinis skyrius – „Visuma“). Daugiausia dėmesio studijoje skirta „Pragiedruliams“, kur stipriausiai atsiskleidė Vaižganto pasaulėvaizdis ir ideologija. Aptardamas kūrinį, J. Ambrazevičius prieš akis visada turi lietuvių meninio žodžio raidos istorinę perspektyvą ir Vaižganto veikėjus lygina su kitų rašytojų sukurtais tipais; tyrėjas iš savo akiračio nepameta kultūrinio fono, kuriame rašytojas brendo ir kūrė. „Pragiedrulių“ analizėje susitelkiama ties siužetine linija, veikėjų pasaulėžiūros analize, mažiausiai dėmesio skiriama kūrinio struktūrai. Vaižganto stilius apibūdinamas kaip sinkretinis, teigiama, kad per visą kūrybos laiką jis keitėsi labai nežymiai, priešingai kūrėjo asmenybės raidai. Problemiškiausias klausimas – Vaižganto, kaip baroko autoriaus, analizė.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių literatūrologijos istorija; Literatūros metodologija; Biografika; Stiliaus sinkretizmas; Barokas.

ENThe study “Vaižgantas” (1936) was written by Juozas Ambrazevičius, a young but mature literary critic. This study is one of the first works on Vaižgantas. Curiously, Ambrazevičius’ book does not cover Vaižgantas’ biography. Rejecting a narrow method of historical biography, Ambrazevičius uses biographical data only when needed and assumes an aesthetic or even philosophical point of view of the author’s work. Having rejected positivistic sociology, the researcher considers that worldview and the spirit of the times are inner determiners of literature. In the first three chapters of the study – Užuomazgos (The Beginnings), Palaidieji žiedai (Loose Blossoms) and Suklestėjimas (Heyday), Ambrazevičius surveys Vaižgantas’ works chronologically, following the order in which they were written. He also focuses on Vaižgantas’ creative style (in his last chapter – Visuma (The Entirety). The study pays most attention to Pragiedruliai (Rays of Hope), which was Vaižgantas’ strongest expression of his worldview and ideology. As he discusses this work, Ambrazevičius always keeps in mind the historical perspective of the development of Lithuanian literature word, comparing Vaižgantas’ characters with those created by other writers. The researcher never loses sight of the cultural background in which the writer grew and worked. The analysis of Pragiedruliai focuses on the plot lines, as well as an analysis of the worldviews of the characters, paying less attention to the structure of the work. The study underlines the syncretic style of Vaižgantas and the inconspicuous changes in his creative style over time, despite changes in the writer’s personal development. The most problematic issue in the study is that of Vaižgantas as a Baroque author.