Menotyros studijos Vilniaus universitete (1940–1951)

LTLietuvoje menotyrininkai buvo pradėti rengti 1940–1951 m. Vilniaus valstybiniame universitete Humanitarinių mokslų fakultete, Meno istorijos katedroje (vadovas – P. Galaunė). Sutrukdžius karui, studijos nusikėlė į pokarį. Iš pradžių menotyros specialybę rinkosi kitų katedrų pavieniai studentai, o pirmosios menotyrininkų laidos baigė 1950 ir 1951 metais. Vėliau specialybė buvo panaikinta, o priežastys – nutylėtos. Rašytinės informacijos apie tai nerasta. Pokario metais dar tebegyvavo ryšys su lenkų menotyra, ir Vilniaus universitete buvo naudotasi lenkų mokyklos sukauptomis žiniomis apie Lietuvos meno istoriją, turtinga J. Bulhako meno istorijos stiklinių diapozityvų fototeka ir bibliotekos fondais. Lietuvos dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriui vadovavęs 1946–1961 m. V. Drėma, inventorindamas ir klasifikuodamas tapybos bei skulptūros rinkinius, sukaupė daug vertingos medžiagos apie Vilniaus krašto lietuvių ir lenkų meną. Straipsnyje remtasi P. ir A. Galaunių namo archyve saugoma medžiaga, publikacijomis apie atskirus to meto menotyrininkus, dėsčiusius Vilniaus universitete 1940-1951 m. bei jų publikacijomis, o taip pat iš įvairių šaltinių surinktais duomenimis apie studentus, kurie vėliau reiškėsi menotyros baruose. Šio straipsnio tikslas – apibendrinti menotyros specialistų rengimą Lietuvoje 1940-1951 m., apibūdinti edukacinės ir mokslinės veiklos kryptį, išryškinant dėstytojus ir studentus, atskleisti menotyros pobūdį, formas ir aplinkybes, o taip pat kitų mokyklų poveikį. Taip pat įvertinti dėstytojų ir absolventų indėlį į Lietuvos menotyrą ir muziejininkystę.Reikšminiai žodžiai: Menotyra 1940–1951 m.; Muziejininkystės studijos; P. Galaunė ir jo studentai; Vilniaus universitetas (VU; Vilnius University); Art history in 1940–1951; Museology studies; P. Galaunė and his students.

ENIn Lithuania, first art critics were trained in 1940–1951 in the Department of Humanitarian Sciences and the Department of Art History of Vilnius State University. During the war, the training was suspended and was resumed only after the war. At first, art criticism studies were chosen by individual students from other departments, and the first graduates finished their studies in 1950 and 1951. Later this specialisation was eliminated, and no clear explanations on the matter were provided. Relations with Polish art criticism existed in the post-war period, and Vilnius University academics used the information about the history of Lithuanian art accumulated in Polish schools and the rich Jan Bułhak’s art history photography collection of glass slides and library funds. When V. Drėma, the then head of the Visual Art Division of the Lithuanian Art Museum (1946–1961), was recording and classifying compilations of painting and sculpture works, he collected much valuable information about the art of Lithuanians and Polish residing in the region of Vilnius. The article is based on the material of A. and P. Galaunis’ home archive, information about various art critics teaching at Vilnius University in 1940–1951 and their publications as well as on data on students, who later worked in the field of art criticism, collected from various sources. The aim of this article is to summarise the training of art criticism specialists in Lithuania in 1940–1951, define the directions of educational and academic activities with certain focus placed on professors and students, reveal the nature, forms and circumstances of art criticism, and the influence of other schools. It also seeks to evaluate teachers and graduates’ contribution to Lithuanian art criticism and museology.