Menotyros mokslas tarpukario Vilniuje

LTTrečiame-ketvirtame XX a. dešimtmečiais Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro vardu pavadintame universitete susiklostė savarankiškas menotyros židinys. Dailės fakultete nuo 1922 m. veikė Meno istorijos katedra, kuri organizavo teorinių dalykų studijas būsimiems dailininkams ir architektams, tačiau menotyros specialistų nerengė. Katedros veikloje ženklų pėdsaką paliko jos vadovai J. Remeris ir M. Morelowskis. Fakulteto studentams dėstyta visuotinė meno ir architektūros istorija, medinės statybos istorija, Lenkijos tapyba, paminklų apsauga ir restauravimas, muziejininkystė. Daugelis fakultete dirbusių menotyrininkų ėmėsi tyrinėti LDK epochos meno palikimą. Kiekvieno indėlis savaip reikšmingas, tačiau dvi svarbiausios Vilniaus menotyros židinio kryptys atsiskleidė M. Morelowskio ir J. Kłoso veikloje. Pirmasis atstovavo akademinę menotyrą, antrasis – taikomąją. Šio straipsnio tikslas – išaiškinti menotyrininkų edukacinės ir mokslinės veiklos apimtį, jos formas bei kryptis 1919–1939 metų Vilniuje, nustatyti svariausią indėlį įnešusius autorius. Gilinantis į šią veiklą paskatinusias aplinkybes ir kitų šalių menotyros mokyklų įtakas, kartu bandoma apibrėžti neformaliam Vilniaus tarpukario menotyros centrui būdingus bruožus. Šiame tekste remtasi negausia išlikusia Stepono Batoro Universiteto dokumentine medžiaga, o taip pat paskelbtais šaltiniais – Ferdinando Ruščico proginiu leidiniu apie Dailės fakultetą, pačių Vilniaus tarpukario menotyrininkų publikacijomis, Vlado Drėmos ir Stanisławo Lorentzo (Stanisław Lorentz) laiškais.Reikšminiai žodžiai: Meno istorijos katedra; Menotyra; Menotyra Stepono Batoro Universitete; Paminklų apsauga; Stepono Batoro universitetas (Stephen Báthory University in Vilnius); Vilniaus menotyrininkai 1919-1939; Vilniaus menotyrininkai 1919–1939 m.; Art historians and critics in; Art historians and critics in Vilnius 1919-1939; Art history; Art history at Stefan Batory University; Department of art history; Heritage protection; Stefan Batory university; Vilnius in 1919–1939.

ENIn the 3rd and 4th decades of the 20th c., an independent centre of art history and criticism appeared in the university named by Stefan Batory, the King of Poland and the Grand Duke of Lithuania. Since 1922 in the Faculty of Arts, there was an Art History Department which organised theoretic studies for future artists and architects but it did not prepare specialists for art history and criticism. The heads of the department J. Remeris and M. Morelowski had left a significant trace in its activity. Its students attended such classes as art and architecture history, wooden construction history, Polish painting, protection and restoration of monuments and museology. Many art specialists who worked in the faculty started analysing art heritage of the GDL epoch. Every contribution was significant; however, two the most important trends of Vilnius art history and criticism were revealed by M. Morelowski and J. Klos. The first was a representative of academic art history and criticism, the latter of applied one. An aim of this article is to reveal the extent of educational and scientific activities of art critics, its forms and trends in Vilnius in 1919–1939, and to indicate authors whose contribution was the most significant. It is intended to get deeper into the reasons which influenced the activity and the influences of other states' art history schools. Also, to determine features characteristic of an informal art history centre of Vilnius during inter-war. The text is based on a slender extant documentary material of Stefan Batory's University and the published sources such as Ferdynand Ruszczyc's occasional publication about the Faculty of Arts, the publications of Vilnius art critics of inter-war period, and the letters of Vladas Drėma and Stanislaw Lorentz.