LTŠiame straipsnyje analizuojamos galios, subjektyvumo ir juoko sankirtos nagrinėjant humoro ir satyros žurnalą „Šluota“, kurį nuo 1970-ųjų iki XX a. 9 deš. vidurio leido Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas. Nors sovietmečio Lietuvoje oficiali spauda kėlė visuomenės nepasitikėjimą, „Šluota“ buvo suvokiama kaip savas žurnalas. Šiame straipsnyje klausiama, kaip ir kodėl oficialiai sankcionuotas socialistinis humoras kėlė nuoširdų skaitytojų juoką, kaip buvo kuriamas emocinis ir politinis dialogas tarp sovietinio režimo valdžios, menininkų ir žurnalo skaitytojų. Straipsnio autorė atskleidžia, kad „Šluotoje“ reprezentuotos oficialios humoro kultūros atveju negalima daryti skubotų išvadų apie pasipriešinimą to meto politiniam režimui ar jo palaikymą. „Šluotoje“ galios diskursas niekuomet nebuvo monologinis, tiesiog prievartinis. Šis diskursas buvo lankstus, kontekstualus, kintantis. Oficialiai sankcionuotas juokas buvo sumišęs su asmeninėmis emocijomis ir vertybėmis. Dar daugiau, žurnalas suteikė erdvės skleistis meniniam kūrybiškumui ir saviraiškai, kuri keitė oficialią politinę estetiką. Juokas trynė ribas tarp valstybės ir piliečio, viešo ir privataus, hegemoniško ir nuoširdaus. Straipsnyje pagrindžiama mintis, kad juokas yra politinio intymumo patirtis ir veiksmas, kuris leidžia skirtingiems veikėjams įsivaizduoti save, visuomenę bei įtvirtinti galios režimus.Reikšminiai žodžiai: Galia; Juokas; Politinis intymumas; Subjektyvumas; Laughter; Lithuania; Political intimacy; Power; Subjectivity.
ENThis article explores intersections between power, subjectivity, and laughter by focusing on Šluota (The Broom), a humor and satire journal published by the Central Committee of the Lithuanian Communist Party during late socialism (1970s to mid-1980s). In Lithuania, while the official newspapers and journals were commonly distrusted, The Broom was perceived as a grassroots media. In this article, the author asks how officially sanctioned socialist humor was translated into readers’ sincere laughter; how sensual and political dialogue was created between state authorities, artists, and readers. The author shows that in the case of the official culture of humor presented in The Broom, laughter cannot be easily classified as performance of resistance or support for the regime. In The Broom, the discourse of power was never monologic and simply oppressive. It was situational, contextual, and changing. Officially sanctioned laughter was infused with and mediated by private emotions and values. Moreover, the journal provided space for artistic creativity and self-expression that reshaped official political aesthetics. Laughter blurred the distinctions between the state and the citizen, the public and the private, the hegemonic and the sincere. The author argues that laughter is an experience and a performance of political intimacy through which various agents imagine a self, society, and the state and reproduce various power orders. Political intimacy refers to coexistence of state authorities and other subjects in fields of social and political comfort, togetherness, and dialogue as well as in the zones of shared meanings and values. [text from author]