Les mots-tabous: une brebis galeuse de la lexicographie bilingue?

• Žodžiai tabu: niežuotoji dvikalbės leksikografijos avelė?
• Taboo words: are they still a black sheep of the lexicographic family?

LTVienakalbis ar dvikalbis žodynas yra ne tik kalbinė, bet ir kultūrinė, socialinė realybė, tad jį rengiantis leksikografas neišvengiamai tampa nevien tik kalbinių, bet visuomeninių normų teikėjas ir įtvirtintojas. Ne visi kalboje esantys žodžiai yra tiek pat legalizuoti. Kaip pabrėžia ne vienas garsus Europos metaleksikografas, didžiausią kalbos normintojų nemalonę užsitraukia leksemos, įvardijančios fiziologinius procesus ir lytinius organus. Norint, kad bendrasis vienakalbis ar dvikalbis žodynas išliktų objektyvus, negalima visiškai ignoruoti šio tipo leksikos. Siekiant išlikti ištikimiems aprašomiems kalbos faktams, reikia fiksuoti ne vien, Emile'io Benvenisteb žodžiais tariant, „šventinę prancūzų kalbą“, bet ir tuos kalbinėje bendruomenėje paplitusius žodžius, kurie kartais „žeidžia ausį“. Taigi šiame straipsnyje buvo mėginama atsakyti į klausimą, ar žodžiai tabu tebėra niežuotoji lietuviškos dvikalbės leksikografijos avelė. Analizės objektu pasirinkti šeši aktyvieji ir pasyvieji dvikalbiai žodynai, išleisti po 2000-ųjų, ir buvo nagrinėjama, ar šie žodynai yra atviri šio tipo leksikai. Pasirinktų žodynų makrostruktūros ir mikrostruktūros analizė atskleidė, kad jie yra pakankamai tolerantiški nekonvencinei leksikai, pavyzdžiui, palyginus su „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“.Tačiau akivaizdu ir tai, kad dvikalbių žodynų sudarytojai ne visuomet pakankamai dėmesingi, kai šią leksiką pateikia mikrostruktūros lygmeniu. Beveik visuose nagrinėtuose leidiniuose aptikta gana grubių žodžių tabu fiksavimo klaidų. Neretai juose yra stokojama būtinos informacijos apie leksemos vietą kalbinėje ir socialinėje hierarchijoje, o tai klaidina vartotoją, priverčia jį atsidurti keblioje situacijoje. Taigi pagrindinis leksikografų, norinčių užfiksuoti realią, o ne pagražintą kalbą, uždavinys - ne tik fiksuoti žodžius tabu žodynų makrostruktūros lygmeniu, bet ir tinkamai juos pateikti mikrostruktūros lygmeniu: prie šių žodžių visuomet naudoti stilistines žymas: šnek. – šnekamoji kalba, vulg. – vulgaru. Taip pat derėtų vengti puritoniškos cenzūros juos semantizuojant. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Cenzūra makrostruktūros ir mikrostruktūros lygmeniu; Leksikografija; Skandalingi žodžiai; Žodžiai tabu; Censorship at macro- and micro- stuctural levels; Dirty words; Lexicography; Taboo words.

ENAny dictionary, whether bilingual or monolingual, is not only a linguistic but also a social phenomenon. Apart from carrying out linguistic tasks, a lexicographer compiling a dictionary is also obliged to pass on and promote certain social norms. Some words in a language are approved to a lesser extent than others. As some well-known European meta-lexicographers point out, those who care about the norms in a language mostly disapprove of lexemes that denote physiological processes and sexual organs. Any general dictionary (bilingual or monolingual) that wants to remain objective, however, cannot completely ignore this kind of lexis. In order to dutifully describe the real language, a lexicographer thus cannot limit himself with what Benveniste has named 'the French for Sundays' and completely ignore those words used in a linguistic community that can sound 'dirty' and are likely to be considered by many people as obscene. This paper thus attempts to answer the question whether taboo words are still a black sheep of the Lithuanian bilingual lexicography. On the example of six active and passive bilingual dictionaries published after the year 2000, it has been analyzed whether these dictionaries are tolerant of the kind of lexis mentioned above.The analysis at the macro- and micro- structural levels of those dictionaries has shown that they are quite open towards so-called 'dirty words' (the six dictionaries were compared to the Dictionary of Contemporary Lithuanian, which is quite conservative in this respect). It is obvious, however, that the authors are not always attentive enough to how they present those words in their dictionaries at the micro-structural level. In most of the analyzed dictionaries, grave mistakes in how taboo words are recorded have been observed. Most of them lack the necessary information about what position a particular lexeme takes in the socio-linguistic hierarchy of words and in what situation it is appropriate to use it, which misleads and confuses the reader. Therefore, lexicographers who aim to reflect the real language without false prudishness should not only incorporate taboo words into the macro-structure of their dictionaries but also, at the micro-structural level, carefully label those words according to their stylistic status (informal, rude, familiar, vulgar) and avoid puritanical censorship. [From the publication]