Dar kartą sintaksinės pilnaties ir pastraipos santykių klausimu
LTLingvistinėje literatūroje iki šiol nėra nusistovėjusios teksto vienetų sąvokos ir jų pavadinimai. Ypač nevienodai apibrėžiamas mažiausias teksto vienetas, įvardijamas kaip pilnatis, sintaksinė pilnatis, fragmentas, tekstema, paragrafas, pastraipa ir kt. Akivaizdu, kad tokia pavadinimų įvairovė atsiranda vertinant tekstą skirtingais aspektais: vienur – labiau semantiniu, kitur – kompoziciniu. Semantiniu aspektu smulkiausiu teksto vienetu galima būtų laikyti lietuvių kalbotyroje įprastą sintaksinę (dar geriau – semantinę) pilnatį (SP), o kompoziciniu – pastraipą (P). Taigi straipsnio tikslas – remiantis įvairių lingvistų pateiktais apibrėžimais aptarti šių sąvokų turinį, jų santykį. Straipsnyje analizuojami SP ir P individualūs požymiai, sandara, priklausomybė nuo teksto tipo, funkcijos tekste. Daroma išvada, kad sintaksinės pilnaties ir pastraipos skyrimas (arba neskyrimas) iš esmės priklauso nuo teksto funkcijų. Kalbant apie stilistiškai neutralius tekstus SP ir P sąvokas galima būtų vartoti sinonimiškai, tik pastraipa dar turi ir išorinę (grafinę) formą. Meniniuose tekstuose pastraipą įmanoma apibrėžti tik išoriškai – kaip teksto atkarpą, pradedamą rašyti naujoje eilutėje. Turint omenyje, kad meniniai tekstai sudaro tik nedidelę dalį visų tekstų, SP ir P nesutapimą galima būtų laikyti periferiniu reiškiniu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tekstas; Sintaksinė pilnatis; Pastraipa.
ENConcepts and terms of textual units are not settled in Lithuanian linguistic literature. One of the smallest textual units in particular has the most different definitions and is named as pilnatis, sintaksinė pilnatis, fragmentas, tekstema, paragrafas, apstrapa, etc. It is obvious that such variety of terms appears when the phenomena are considered at different levels. In this case semantic and compositional level of a text should be distinguished. Therefore, semantically, one of the smallest text units could be sintaksinė pilnatis (SP), which is more common in Lithuanian linguistics, though as a term semantinė pilnatis or tekstema would be more appropriate; at the compositional level it could be pastraipa (P). Thus, the aim of the article—on the basis of definitions supplied by various linguists, discuss the content and relation of these concepts. The article analyses individual attributes, structure, dependence on type of text and function in the text of SP and P. It is concluded that differentiation (or non differentiation) of sintaksinė pilnatis and pastraipa in essence depends on text functions. Considering stylistically neutral texts, SP and P concepts may be used as synonyms, with pastraipa at the same time having a graphic form. In artistic texts, on the contrary, pastraipa can be defined only externally—as piece of a text, which is intended and understood as a punctuation mark. Having in mind that artistic texts comprise only a small part of all texts, discrepancy of SP and P may be regarded as a peripheral phenomenon.
