The Accentuation of the infinitive type Latv. kalt, Sl. *költi and the development of Indo-European molō-presents in Balto-Slavic

LTBaltų-slavų prokalbėje bendratis buvo pastoviai kirčiuojama galūnėje, kaip rodo latvių ir, iš dalies, slavų faktai. Šaknies ar priesagos kirčiavimas atsirado veikiant Hirto dėsniui. Rasmussenas nustatė keletą šios bendrosios taisyklės išimčių grupių: i) la. kalt / sl. *kőlti, la. malt / sl. *melti ir kt. (prez. sl. *koljo, *koljetь a.p. b, lie. kãla, la. kaļu); ii) sl. *kűti, *rjűti ir kt. (prez. *kővo, *kovetь' a.p. c); la. vem̃t, sẽrt ir kt. (prez. vemju). Rasmusseno pateiktas šių atvejų aiškinimas (kirtis buvo atitrauktas reduplikacinėse formose *bhr-bhórh-ti, *ku-kóuh-ti, kur laringalas nevokalizuojamas) yra daugeliu atžvilgių problemiškas. La. kal̃t, sl. *kőlti kirčiavimą galima paaiškinti postuluojant, kad ide. molō-prezensai baltų-slavų prokalbėje buvo įgiję tokią paradigmą: bendr. *bhrH-téi-, *sklH-téi-, prez. *bhórH-e-ti, *skélH-e-ti, ? aor. “*bhrH-ā-", “*sklH-ā-” (plg. lie. bárti, bãra šalia bùrti, bùria, sl. *bőrti, *borjo'; lie. skélti, skẽlia šalia skìlti, skìlia). Bendraties kirtis buvo dėsningai atitrauktas pagal Hirto dėsnį: *klH-téi- >*kĺH-tei- - *kólH-tei-. Jei tokia paradigma buvo būdinga ir kitoms ide. prezenso šaknims, galima panašiai paaiškinti ir la. vemt, vemju ir kt. (*umH-téi- [>*uḿH-tei-- *uémH-tei-], *uémH-e-ti, “*umH-ā-”; plg. lie. kauz. vìmdyti). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltų-slavų prokalbė; Bendratis; Kirčiavimas; Hirto dėsnis; Balto-Slavic languagies; Infinitive; Accentuation; Hirt’s law.

ENInfinitive in Baltic Slavonic protolanguage was constantly stressed in the ending, as demonstrated by facts of Latvian and partly Slavonic. Accentuation of stem or prefix appeared through Hirt’s law. Rasmussen established several groups of exceptions to the general rule: i) la. kalt / sl. *kőlti, la. malt / sl. *melti ir kt. (prez. sl. *koljo, *koljetь a.p. b, lith. kãla, la. kaļu); ii) sl. *kűti, *rjűti, etc. (prez. *kővo, *kovetь' a.p. c); la. vem̃t, sẽrt, etc. (prez. vemju). The clarification of the above cases by Rasmussen (with accent withdrawn in reduplication forms *bhr-bhórh-ti, *ku-kóuh-ti, where laringale is not vocalised) poses many issues. La. kal̃t, sl. *kőlti stressing can be clarified by assuming that ide. molō-prezensai in Baltic Slavonic protolanguage had acquired the following paradigm: infin. *bhrH-téi-, *sklH-téi-, prez. *bhórH-e-ti, *skélH-e-ti, ? aor. “*bhrH-ā-", “*sklH-ā-” (cf. lith. bárti, bãra and bùrti, bùria, sl. *bőrti, *borjo'; lith. skélti, skẽlia and skìlti, skìlia). Accent of infinitive was duly withdrawn based on Hirt’s law: *klH-téi- >*kĺH-tei- - *kólH-tei-. If the same paradigm was characteristic to other roots of Indo-European present tense, one can similarly explain and la. vemt, vemju, etc. (*umH-téi- [>*uḿH-tei-- *uémH-tei-], *uémH-e-ti, “*umH-ā-”; cf. lith. kauz. vìmdyti).