Stoka kaip ontinis blogio pradas

LTStraipsnyje nagrinėjama klasikinei bei postmodernistinei etikai svarbi metafizikos ir etikos santykio tema, kviečianti dialogui senovės ir dabarties filosofus. Tyrimo tikslas – parodyti, kad dialogas tarp klasikinės ir postmoderniosios etikos yra įmanomas. Blogį kaip gėrio stoką pirmasis apibrėžė Plotinas, nurodydamas, kad materija yra jos priežastis. Aurelijus Augustinas tą apibrėžimą priėmė, bet materijos nelaikė blogio priežastimi, nes ir pastaroji yra Dievo kūrinys. Augustino pasiūlytą blogio sampratą plėtojo Tomas Akvinietis. Mūsų laikais Emanuelis Levinas blogį apibrėžė diametraliai priešingai negu tai darė minėti antikos ir viduramžių mąstytojai. Todėl kyla klausimas, ar įmanomas Levino ir Akviniečio dialogas? Ir jeigu įmanomas, tai kokiu pagrindu? Blogio problemos tyrimas ankstyvuosiuose Tomo Akviniečio darbuose parodė, kad stoka yra suprantama kaip tas metafizinis pradas, be kurio gamta niekaip negalėtų būti, nes gamta yra judėjimas ir kaita, kurie be stokos neįmanomi. Ir kiek gamta yra judėjimas ir kaita, radimasis ir nykimas, tiek stoka neatskiriama nuo gamtos buvimo. Būdama gamtos pradas, stoka drauge yra ir blogio pradas. Todėl šia ribota prasme galime kalbėti apie stokos kaip blogio prado ontiškumą, jos „buvimą“ daikte. Nors toks diskursas galėtų pasirodyti labai problematiškas, tačiau jis leistų pabandyti nutiesti tiltą tarp iš pažiūros priešingų Tomo Akviniečio ir Emanuelio Levino blogio sampratų ir pradėti šių mąstytojų dialogą.Reikšminiai žodžiai: Blogis; Pradas; Stokojimas; Aristotelis; Tomas Akvinietis; Evil; Origin; Privation; Aristotle; Thomas Aquinas.

ENThe article analyses a relation between mataphysics and ethics which is important to classic and postmodern ethics and invites to discuss about antique and nowadays philosophers. An aim of the research is to show that a dialogue between classic and postmodern ethics is possible. Plotinus was the first who determined evil as a lack of good by indicating that the substance is its reason. The definition was accepted by Saint Augustine, however he did not treat the substance as a reason of evil because the latter is a creative work of God, as well. A concept of evil suggested by St. Augustine was developed by Thomas Aquinas. Nowadays, Emmanuel Levinas determined the evil diametrically opposite than it was done by the mentioned antique and medieval philosophers. Therefore, a question “Is a dialogue between Levinas and Thomas Aquinas possible?” is raised. If it is possible, on what basis then? A research about an issue of evil in early works of Thomas Aquinas revealed that a lack is understood as a metaphysic spring without which the nature could not exist because the nature is motion and change which are impossible without a lack. And as much the nature is motion and change, appearance and disappearance, as much the lack is inseparable from its existence. As a spring of the nature, the lack is a spring of evil, as well. Therefore, in this narrow sense, we may talk about the lack as an ontic spring of evil and its “existence” in a thing. Although this kind of discourse may seem problematic, it would allow making a link between opposite concepts of evil given by Thomas Aquinas and Emmanuel Levinas and start their dialogue.