Meno vertybių apsauga : teisinė bazė ir jos veiksnumas Užnemunėje

LTStraipsnyje aptariami meno vertybių apsaugą reglamentuojantys įstatymai bei institucijos turėjusios užtikrinti jų įgyvendinimą ir praktinę apsaugą. Valstybinę Užnemunės meno vertybių apsaugą reglamentavo LR paveldosaugos teisė, tad jos šaltiniais ir remiamasi. Kalbant apie meno vertybių apsaugą Lietuvoje, galima skirti tris periodus. Pirmojo periodo pradžią žymi 1919 m. priimtas pirmasis Lietuvos Respublikos teisinis dokumentas, reglamentuojantis meno vertybių apsaugą – Valstybės archeologijos komisijos įstatymas (VAK). Tačiau prieškario laikotarpiu nepavyko sukurti veiksnios paveldosaugos teisės. Vertybių apskaita buvo atliekama nereguliariai, tvarkymo darbai – tik retais atvejais. Antruoju periodu – 1940-1990 m. buvo sukurta teorinė teisinė meno vertybių apsaugos bazė, apskaita atliekama sistemingiau, paskelbti pirmieji oficialūs dailės paminklų sąrašai, tačiau dėl ideologinių motyvų daug vertingų objektų į juos nepateko, taigi nebuvo saugomi. Atkūrus nepriklausomybę pradėta teisinė ir institucinė paveldosaugos sistemos reforma, besitęsianti iki šiol. Ši patirtis yra panaši ir kitose posovietinėse valstybėse. Priimtas Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymas, tačiau apskaita nesutvarkyta. Valstybės ir savininkų skiriami asignavimai meno vertybėms tvarkyti yra per maži, neatitinkantys realių poreikių. Užnemunės regiono reguliarūs apsaugos ir atstatymo darbai prasidėjo po 1990 m.Reikšminiai žodžiai: Kilnojamosios meno vertybės; Lietuvos valstybinė paminklosauga; Kultūros paveldo teisinis reglamentavimas tarpukariu; Sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje; Užnemunė.

ENThe article discusses issues related to art conservation in the Užnemunė region. Legal aspects of conservation and a change in the institutions responsible for art conservation and their legal capacity are analysed. The analysis is based on the laws of preservation of historical monuments of the Republic of Lithuania. State conservation of historical monuments in Lithuania can be divided into three periods beginning with the establishment of the State Archaeological Commission in 1919. The first period lasted from 1919 to 1940. During the second period, 1940-1990, the conservation system according to the Soviet model was formed. The third period started in 1990 when Lithuania re-established its independence. The last stage has been marked by endless reforms of the conservation system. The legal basis of the first period was and ineffective, Due to the shortage of specialists works were carried out randomly and without any examination. During the second period different legal, administrative and methodological measures were introduced co-ordinated registration and a scientific analysis of the artistic heritage began. However, the laws passed in the Soviet times regulated only conservation of the heritage included in the lists of monuments and did not reflect the real situation either in terms of quantity or quality. The condition of preservation of historical monuments in Lithuania during the third period is similar to that in other post-soviet countries. The problems are related to registration and a scientific analysis, differentiation between private and public interest. Systematic conservation and restoration works in the Užnemunė region started after 1990.