Laikysena mirties akivaizdoje: kauniečių testamentai XVII–XVIII a.

LTTestamentai – neabejotinai iškalbingi mirties kultūros liudininkai. Nepaisant griežtokos jų surašymo struktūros ir sustabarėjusių teisinių formuluočių, įmanu atpažinti atskiros visuomenės vertybes, ryškėja religiniai skirtumai ir epochų pokyčiai. XVII–XVIII mažiaus žmogui testamentas buvo savotiškas sakralinis aktas, ne tik galimybė/būtinybė vienaip ar kitaip paskirstyti turtą, bet ir atlikti tam tikrą savianalizę, dėkojant Dievui ir jo atsiprašant, liudijant svarbiausius savo gyvenimo momentus, minint artimiausius žmones. Žvelgiant į testamentus kaip dviejų epochų – Baroko ir Apšvietos – liudytojus, bene labiausiai išryškėja barokiškosios pasaulėjautos ženklai: testatoriai (ypač katalikai) kalba apie žmogaus trapumą, gyvenimo netikrumą, nežinios baimę, praradimo sielvartą, atgailaudami šaukiasi Dievo, prašydami artimųjų maldų ir ieškodami susitaikymo. Katalikų ir liuteronų testamentai skyrėsi tuo, kad pastarieji savo paskutiniąją valią išreikšdavo kur kas lakoniškesnėmis frazėmis, bemaž nesigilindami į laidotuvių smulkmenas, neprašydami maldų ir mišių už išeinančią sielą, turtą skirdami tik bažnyčiai ir šeimai, nes vienuolynų liuteronai neturi. XVII amžiaus antrojoje pusėje Kauno katalikų ir liuteronų aukojimai bažnyčioms buvo kur kas kuklesni nei XVIII amžiuje – išvarginti karų ir suiručių testatoriai mažai tegalėjo ką palikti. Dažniausiai katalikai miestiečiai aukodavo parapinei bažnyčiai, be to, moterų vienuolynai sulaukdavo kur kas mažiau dėmesio nei vyrų.Reikšminiai žodžiai: Apšvieta; Barokas; Kaunas; Kauno miestiečiai; Kauno miesto istorija; Konfesinė tapatybė; Testamentai; Testamentas; Testatorius; 17 amžius; 18 amžius; Baroque, Enlightenment; Kaunas; Kaunas citizens; Testator; The 17th century; 18th century; The history of Kaunas; The testaments; Will.

ENThere is no doubt that testaments are eloquent witnesses of the death culture. Despite a strict culture of their drawing and stiff legal phrases, it is possible to distinguish values of separate societies and find some religious differences and epochal changes. In the 17th–18th c., a will was a certain sacral act to a person. It was not only a possibility/necessity to distribute the property in one or another way, it was a way to make a self-analysis by giving thanks to God and asking for forgiveness, by witnessing the most important life events and remembering the closest people. If we looked to testaments as witnesses of two epochs: Baroque and Enlightenment, the features of the Baroque world-view would be the most noticeable: testators (especially Catholics) talk about a person's fragility, uncertainty of live, fear of the unknown, grief of loss, they call for God with repentance asking for prayers of the family and looking for resignation. The wills of Catholics and Lutherans were different because the latter expressed their will in a more laconic way and almost did not pay attention to the details of funeral, they did not ask prayers and the mass for their leaving souls and left their property to the church or the family because Lutherans did not have monasteries. At the second half of the 17th c., the contributions of Kaunas Catholics and Lutherans to churches were much more modest in comparison to the 18th c. because testators were exhausted by wars and turmoil and had little to leave. Usually, Catholic residents contributed to parish churches, moreover monasteries attracted much more attention than women convents.