Sveikatos apsauga Rietave XIX a. viduryje (Rietavo ligoninės įkūrimas ir veikla)

LTStraipsnyje nagrinėjama Rietavo ligoninės ir gydytojų veikla gydant dvaro gyventojus XIX a. viduryje to meto Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos kontekste. Rekonstruojama XIX a. dvaro ligoninė valstiečiams; remiantis fragmentiška archyvine medžiaga analizuojama ligoninės veikla, finansavimas, personalas, taikyti gydymo metodai ir, kiek tai įmanoma, dvaro valstiečių sergamumo situacija. Taip pat nustatyta Rietavo ligoninės įsteigimo data. Daroma išvada, kad 1840 m. pradėjo veikti tik prieglauda, atlikusi globos funkcijas. Tuo tarpu ligoninė, kurioje numatyta gydyti 30 ligonių, įsteigta 1846 m. Tikėtina, kad įrengiant ligoninę remtasi Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Augusto Becu patarimais, kaip turi būti projektuojamas ligoninės erdvių išdėstymas. Šiuos patarimus profesorius suformulavo XIX a. pradžioje, remdamasis Europos teorija ir praktika. Ligoninę išlaikė patys valstiečiai. Jos personalą sudarė felčeris, akušerė ir gydytojas, dirbęs ligoninėje bei dvare. Pacientų skaičius ligoninėje priklausė ne tik nuo valstiečių požiūrio į ligonines, gydytojų darbą, bet daugiausiai nuo bendros sergamumo situacijos.Kai kuriais mėnesiais ligoninėje būdavo vos keli pacientai, o epidemijų metu ją užpildydavo visiškai. Tačiau dauguma sergančių valstiečių gydytojo gydyti savo namuose. Kaimuose gydytojų lankomų ligonių skaičius svyravo nuo 101 iki 320 per mėnesį. Taip pat gydytojai tikrino rekrutų sveikatą, nustatydavo invalidumą, skiepydavo vaikus. XIX a. pirmoje pusėje dauguma ligų nebuvo atpažįstamos, jos būdavo įvardijamos pagal simptomus. Rietavo gydytojų ataskaitos rodo, kad maždaug penktadalis pacientų sirgo „febromis“ ir „karštinėmis“. Po šiais pavadinimais slėpėsi daugybė skirtingų ligų. Atsižvelgiant į to meto diagnostikos lygį neįmanoma tiksliau nustatyti dvaro gyventojų sergamumo situacijos. Dauguma ligų buvo nepagydomos ir baigdavosi mirtimi: 15-16% pacientų mirdavo nuo karščiavimų, „vaikų ligų“ ir plaučių uždegimo, net 59% pacientų – nuo džiovos. Rietavo ligoninė veikė iki 1862 m. Vėliau kaimo vietovių sveikatos apsaugos sistemos organizavimu rūpinosi valstybė. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: 19 amžius; Apsauga, sveikatos; Istorija; Istorija (XIX a.); Istorikai; Kunigaikščiai; Ligoninės; Rietavas; Sveikatos apsauga; Duchies; Health public; Healthcare; Historian; History; History (XIX c.); Hospitals; Lithuania; Middle of the 19th century; Rietavas.

ENThe article studies the work of Rietavas hospital and its doctors while treating estate inhabitants in the middle of the 19th century in the context of the healthcare system of Lithuania of those times. The 19th century estate hospital for peasants is reconstructed; its functioning, funding, hospital staff, treatments methods applied by doctors, and, as much as it is possible, the morbidity state of estate peasants is discussed based on fragmentary archive data. The establishment date of Rietavas hospital was also specified. It was deduced that in 1840 just a shelter, which had functions of a care institution, was founded. Meanwhile, a hospital for 30 persons was established in 1846. It can be assummed that the recommendations by the Professor of Medicine August Becu at Vilnius University were followed while designing the arrangement of facilities in the hospital. These recommendations had been formulated by the Professor as early as the beginning of the 19th century and were based on the European theory and practice. The hospital was funded by peasants. The hospital staff consisted of a nurse, midwife, and a doctor, who worked in the hospital and the estate. The number of patients in Rietavas hospital depended not only on the peasants' attitude towards hospitals, the work of doctors, but mostly on the morbidity rate in the estate.In some months there were few patients in the hospital, whereas during an epidemic it was completely full. However, the majority of sick peasants were treated at home by the doctor. The number of patients visited at home in villages ranged from 101 to 320 patients a month. The hospital doctor also examined recruits' health, diagnosed disabilities, inoculated children. In the first half of the 19th century the majority of diseases were not recognized yet, they were referred to and grouped according to symptoms. According to Rietavas doctors' reports, approximately one-fifth of the patients had "febrile states" and "fevers". Under those names there were a lot of different diseases hidden. In relation to the level of diagnostics of those times it is impossible to determine more specific nature of the estate inhabitants' morbidity. Most diseases were incurable and ended in death: 15-16% of patients suffering from "fevers", "children diseases", pneumonia died, whereas even 59% of patients suffering from tuberculosis died. Rietavas hospital worked until 1862. Another stage of healthcare system organization in rural areas of Lithuania was initiated by the state. [text from author]