Baltų kalbų samprata Angelo Roccos "De dialectis" (1591)

LTŠiame straipsnyje apsiribojama vieno mažai žinomo Angelo Roccos veikalo „Appendix de dialectis. Hoc est de variis linguarum generibus“, išleisto Romoje 1591 metais (toliau „De dialectis“), tyrimu. Veikalo turinys yra pasaulio kalbų klasifikacija. Baltistams įdomu, kad joje aptinkami keli savarankiški skyriai, skirti lietuvių, prūsų ir livonų kalboms; be jų, Rocca mini kitas baltų kalbas, pvz., jotvingių ir kuršių. Roccai buvo žinomos visos tuometinės baltų tautos ir jų kalbos, baltų arealą jis vadina „Lietuvos krašto“ vardu. „Lietuvos krašto“ kalba Roccos pavadinta „ketveriopa“ (lo. quadripartita); iš eilės pirmoji paminėta jotvingių, antroji – lietuvių ir žemaičių, trečioji – prūsų, ketvirtoji – latvių kalba. Nors ši kalba viena, kaip teigia Rocca, bet ji nevienoda. Roccai atrodo visiškai aišku, kad „Lietuvos krašto“, t. y. baltų, kalbos iš esmės skiriasi nuo lenkų kalbos. Lenkų kalba taip pat vartojama „ketveriopos kalbos“ areale, bet tik bažnyčiose ar šiaip katalikų apeigoms. Rocca daugumą savo požiūrių perėmė iš Conrado Gessnerio, tačiau svarbus yra jo kaip tų idėjų perkėlėjo į XVI amžiaus kultūrą, ir siauriau – kalbotyrą, vaidmuo. Atrodo tikslinga Roccos vekalą baltų kalbų sampratos raidoje vertinti kaip pereinamojo laikotarpio veidrodį. Jame galima įžvelgti perėjimą nuo ankstesnės situacijos, kai vyravo klasikinė ir tradicinė baltų kalbų samprata, prie naujos, jau „moksliškesnės“ tų pačių kalbų šeimos sampratos, paremto s „ketveriopos kalbos“ teorija ir (tuo Rocca skiriasi nuo Gessnerio bei Miechoviečio) „Palemono“ legendos atmetimu.Reikšminiai žodžiai: Angelo Rocca; Baltų kalbos; Ilyrai; Italijos autoriai; Lingvistinė istoriografija; Pasaulio kalbų klasifikacija; Renesansas; Angelo Rocca; Baltic languages; Classification of world languages; Illyrians; Italian authors; Linguistic historiography; Lithuanian langage; Renaissance.

ENThe article is confined to an analysis of one little-known work of Angel Rocca “Appendix de dialectis. Hoc est de variis linguarum generibus” published in Rome in 1591 (hereinafter – “De dialectis”). It is a classification of the world's languages. Philologists of the Baltic studies pay attention to the fact that the book contains a few independent chapters about Lithuanian, Prussian and Livonian languages; also, some other Baltic languages, ex.: Yotvingian and Curonian are mentioned. All Baltic nations and their languages were known to Rocca at that time, he called the Baltic areal by the name of “Lietuvos kraštas”. Rocca called the language of “Lietuvos kraštas” a “fourfold” language (Latin: quadripartita); the languages were mentioned in a row: the first one was Yotvingian, then Lithuanian and Samogitian, Prussian, and Latvian. According to Rocca, the language is only one but it is different. It seems that Rocca clearly understood that the language of “Lietuvos kraštas”, i.e. Baltic languages, is in principle different from Polish. Polish was also used in the areal but only in churches or during Catholic rituals. The majority of attitudes Rocca has taken from Gessnerus, but the most important is that he rendered those ideas to the culture of the 16th c. and, in a narrower sense, to linguistics. It seems to be reasonable to treat Rocca's work as a mirror of a transitional period while developing the concept of Baltic languages. A transition from the situation when a classic and traditional concept of Baltic languages dominated to a new and more “scientific” concept of the same group of languages that is based on the “fourfold” theory (this is the difference between Rocca, Gessner and Miechowa) and the rejection of “Palemonas” legend may be noticed.