Vilniaus humanistų "lotynintojų" lingvistika

LTStraipsniu siekiama nuodugniai ištirti diskusiją dėl lotynų ar rusėnų kalbos prioriteto. Šiai diskusijai Mykolas Lietuvis (apie 1490–1560) ir Augustinas Rotundas (apie 1520–1582) skyrė ypatingą dėmesį. Taip pat siekiama įvertinti, kokia vieta lotynintojų kalbinėje diskusijoje teko lotynų, lietuvių ir rusėnų kalboms. Mykolas Lietuvis paskelbė traktatą „De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum“ (Basel, 1615), kuriame rėmė lietuvių kilmės iš romėnų mitą ir kuriame pirmą kartą išdėstė lietuvių nuostatą prieš rusėnų kalbos vartojimą LDK. Kalbiniai Mykolo Lietuvio argumentai sukasi apie lotynų ir lietuvių kalbų identiškumą ir būsimąjį lotynų (lietuvių) kalbos vaidmenį valstybės administracijoje. Lygybės ženklas tarp lotynų ir lietuvių kalbų lotynintojams galiojo tiek diachroniškai (esą lietuvių kalba išsirutuliojusi iš lotynų), tiek sinchroniškai (socialinis skirtumas: aristokratų kalba versus liaudies kalba.) Kitas svarbus humanistas, priklausantis tai pačiai vadinamųjų lotynintojų grupei, yra Augustinas Rotundas. Antrojo Lietuvos statuto lotyniško vertimo pratarmėje (1576) Rotundas taip pat teigia lietuvių ir lotynų kalbų tolygybės bei lietuvių kilmės iš romėnų teoriją. Lotynintojų mintys liudija buvus jauseną, kad grįžtama prie protėvių kalbos, bei viltį, kad lotynų kalbai sugrįžus pakils visos LDK kultūra. Požiūris į rusėnų kalbą abiejų veikėjų yra neigiamas. Straipsnyje keliama hipotezė, kad kalbinės Mykolo Lietuvio teorijos galėjo būti patyrusios rusėniškų žemių idėjų įtaką, o Rotundo – Vakarų Europos.Reikšminiai žodžiai: Humanistai; Kalbinė diskusija; Kilmės teorijos; Lotynų kalba; Paleokomparatyvizmas; Renesansas; Rusėnų kalba; Humanists; Latin; Latin language; Linguistic discussion; Lithuanian; Paleocomparativism; Renaissance; Ruthenian language; Ruthenicum; Theories of Lithuanian origin.

ENThe aim of the article is to make a comprehensive analysis of the discussion about the priority of Latin and Ruthenian languages. Mykolas Lietuvis (approx. 1490–1560) and Augustinas Rotundas (approx. 1520–1582) paid an exceptional attention to the discussion. Also, it is attempted to evaluate the place of Latin, Lithuanian and Ruthenian in the Latinizers' discussion. Lietuvis had published a treatise “De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum”(Basel, 1615) which supported the myth of the Roman Lithuanians' origin and where the attitude of Lithuanians against the use of Ruthenian in the Grand Duchy of Lithuania (GDL) was presented. The linguistic arguments of Lietuvis were about the identity of Latin and Lithuanian and the future role of Latin (Lithuanian) in the administrative sphere of the state. The equals sign between Latin and Lithuanian was obtained by the Latinizers in both ways: diachronically (Lithuanian has derived from Latin) and synchronically (a social difference: aristocratic language vs. folk language). Another important humanist who belonged to the same group of Latinizers was Rotundas. In the foreword of the Latin translation of the second Statute of Lithuania (1576), Rotundas supports the theory of the equality between Lithuanian and Latin and the theory about the Roman Lithuanians' origin. The Latinizers' ideas indicate the feeling of the regression towards the language of ancestors and a hope that, after the reinstatement of Latin, the whole culture of the GDL was going to rise. Both of them expressed negative attitudes towards Ruthenian. A hypothesis that the linguistic theory of Lietuvis may have been influenced by Ruthenian ideas and the theory of Rotundas may have been influenced by the ideas of the Western Europe was raised in the article.

• Kaip lietuvių bajorija "surusėjo" XIV-XVI a / Artūras Dubonis. Istorija. 2021, Nr. 122, p. 4-29.
• Lietuvos vardo kilmės aiškinimas XVI-XVII amžiaus raštuose / Eugenija Ulčinaitė. Archivum Lithuanicum. 2000, t. 2, p. 51-60.
• On the Lithuanian national identity in the early modern period (late 15th-first half of the 17th centuries) / Artūras Dubonis. Lituanistyka i wschodoznawstwo. Studia dedykowane Profesorowi Krzysztofowi Pietkiewiczow / redakcja naukowa Grzegorz Błaszczyk, Grzegorz Skrukwa, Marta Studenna-Skrukwa. Poznań: Wydział Historii UAM, 2020. P. 91-100.