Daugiakalbystė ir kalbų įvairovė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje pagal Miechovietį (XVI a.)

LTLietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra vienas geriausių intensyvios daugiakalbystės bendruomenių pavyzdys. Gana tiksliai kalbinę LDK situaciją XVI amžiaus pradžioje aprašė lenkų istorikas Miechovietis (Maciej z Miechowa). Šiuo straipsniu siekiama nuodugniai išnagrinėti Miechoviečio pažiūras į baltų kalbas, taip pat pateikti ir aptarti Miechoviečio žinias ir nuomonę apie daugiakalbystę ir daugiakalbį bendravimą LDK. Svarbiausias tyrimo šaltinis – Miechoviečio veikalas „Tractatus de duabus Sarmatiis“ (Krokuva, 1517). Miechovietis pripažįsta vieną „ketveriopą“ lietuvių kalbą. Pirmoji jos atmaina – jotvingių, antroji yra lietuvių ir žemaičių, trečioji – prūsų ir ketvirtoji, - kuria kalbama Livonijoje, prie Dauguvos upės ir Rygos miesto. Miechoviečio apraše svarbi diatopinė daugiakalbiškumo įvairovė, taip pat diastratinis daugiakalbiškumo varijavimo tipas. Miechovietis aiškiai suvokia, kad kai kurios kalbos dažniausiai arba išimtinai vartojamos tam tikromis aplinkybėmis arba tam tikroje aplinkoje. Pabrėžiamas kosmopolitiškos LDK – krašto, kuriame galėjo sugyventi daugelis kalbų, - vaidmuo: hebrajų kalba vartojama bažnyčiose, o jidiš yra šnekamoji, rusėnų kalba (ruski) vartojama teismuose, lietuvių, lotynų, lenkų kalbomis kalbama karaliaus dvare, kartu su vokiečių kalba jos vartojamos ir užsienio reikalams; tiurkų kalbos – totorių ir karaimų – vartojamos atitinkamų bendruomenių. Miechovietis niekada aiškiai nesieja kalbos ir tautos. Aprašydamas kalbų skirtumus jis akivaizdžiai teikia pirmenybę kitiems kriterijams, tokiems kaip teritorija ir religija.Reikšminiai žodžiai: Ankstyvoji baltų lingvistika; Baltų kalbos; Daugiaetniškumas; Daugiakalbystė; Daugiakalbė bendruomenė; Etnosas; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Motiejus Machovietis; Slavų kalbos; Baltic languages; Earliest Baltic linguistics; Ethnos; Maciej Miechovita; Multiethnicity; Multilingual community; Multilingualism; Slavonic languages.

ENThe Grand Duchy of Lithuania is one of the best examples of an intensive multilingualism communities. A Polish historian Maciej z Miechowa had described the linguistic situation of the Grand Duchy of Lithuanian in the beginning of the 16th c. quite correctly. The aim of the article is to analyse the attitudes of Miechowa towards the Baltic languages in a comprehensive way and to reveal and to discuss Miechowa's knowledge and opinion about multilingualism and multilingual communication in the Grand Duchy of Lithuania. The main source of the analysis is the work of Miechowa “Tractatus de duabus Sarmatiis” (Cracow, 1517). Miechowa recognises one “fourfolded” Lithuanian language. Its first variant is the Yotvingian language, the second one is Lithuanian and Samogitian, the third one is Prussian and the fourth one is the one that was used in Livonia, near the Dauguva river and Riga. The diatopic variety of multilingualism and the diastratic type of variation of multilingualism is very important in Miechowa's description. Miechowa understands that some languages are usually of exceptionally used under some certain conditions or in a certain environment. The role of the cosmopolitan Grand Duchy of Lithuania where a lot of languages were able to get along is emphasized: Hebrew was used in churches, Yiddish was a spoken language, the Ruthenian (Ruski) language was used in courts, Lithuanian, Latin and Polish was spoken in a king's manor and, together with German, they were used in foreign affairs; Turkic languages (Tartarian and Karaim) were used by certain communities. Miechowa had never stated a clear relation between a language and a nation. When describing the differences of languages, he obviously prefers other criteria, ex.: territory and religion.