Požiūris į kalbas ir daugiakalbystę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje pagal Johanno Stobnicos "Epitoma Europe" (1512)
LTŠiuo straipsniu siekiama nuodugniai išsiaiškinti, kiek Johannas Stobnica išmanė kalbas, vartotas Didžiosios kunigaikštijos teritorijoje (ypač sąsajų su slaviškąja teorija atžvilgiu), taip pat pateikti ir aptarti Stobnicos pažiūras į daugiakalbystę ir daugiakalbį bendravimą LDK. Tyrimo šaltinis yra Stobnicos (apie 1470–1530) veikalas „Epitoma Europe Enee Sylvii paucis aliunde“ (Krokuva, 1512). Aprašydamas lietuvius ir rusėnus, Stobnica akcentuoja kalbų ir religijos skirtumus. Nors pagrindinis „Epitoma Europe“ autoriaus dėmesys yra sutelktas į geografiją, o ne į kalbas, vis dėlto Stobnica, skirtingai nei Piccolomini, sugebėjo įžvelgti pagrindinius etninius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojų skirtumus ir juos atitinkančią kalbų įvairovę. Jis teisingai skyrė rusėnų ir lietuvių kalbas, bet nematė didelio skirtumo tarp rusėnų ir maskvėnų kalbų. Stobnicos žinios apie kalbas buvo nešališkos ir anuo metu tikslesnės nei, pavyzdžiui, jo pirmtako Eneos Silvio. Be to, Stobnica gali būti laikomas Crassiniaus pirmtaku, nes atmetė slaviškąją teoriją. Keista, kad veikale „Epitoma Europe“ nepaminėtas Stobnicos amžininko ir kolegos Krokuvoje Miechoviečio idėjos, vadinama ketveriopos kalbos teorija; jis taip pat nieko nerašo apie kitas tuo metu paplitusias teorijas, tokias kaip pusiau lotyniškoji ar naujoji lotyniškoji. Kita vertus, Miechovietis knygoje „De duabus Sarmatiis“, aprašydamas Lietuvos valstybės kalbinę situaciją, visiškai neatsižvelgė į Stobnicos „Epitoma Europe“.Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Lenkų kalba, rutėnų (rusėnų) kalba; Lietuvių kalbotyros istoriografija; Lietuvos kultūros istorija; Renesansas Lietuvoje; Slavų kalbos; Sociolingvistinė situacija Lietuvoje XVI a.; „slaviškoji teorija“; Historiography of the Lithuanian linguistics; Lithuanian; Lithuanian cultural history; Polish; Ruthenian; Slavonic; Sociolinguistic situation in Lithuania in the 16th century; The Baltic languages; The Lithuanian language; The Renaissance in Lithuania; „Slavic theory“.
ENThe aim of the article is to find out how much knowledge did Johannes Stobnica have about languages that were used in the territory of the Grand Duchy of Lithuania (especially, from the correlation with the Slavic theory point of view) and to reveal and discuss Stobnica's attitude towards multilingualism and multilingual communication in the Grand Duchy of Lithuania. The source of the analysis is the work of Stobnica (approx. 1470–1530) “Epitoma Europe Enee Sylvii paucis aliunde” (Cracow, 1512). While describing Lithuanians and Ruthenians, Stobnica emphasized the differences between languages and religions. Although, in “Epitoma Europe” the main author's attention was focused on geography instead of languages, Stobnica, unlike Piccolomini, was able to distinguish the main ethnic differences between the residents of the Grand Duchy of Lithuania and the correspondent variety of languages. He correctly distinguished between Lithuanian and Ruthenian languages, however, did not indicated a difference between Ruthenian and Muscovite languages. Stobnica's knowledge about languages was independent and, at that time, more correct than the knowledge of his predecessor Enea Silvio. Moreover, Stobnica may be treated as a predecessor of Crassini because he rejected the Slavonic theory. It is strange that the ideas, the so-called theory of a fourfold language, of Stonica's contemporary and colleague Miechowa from Cracow were not mentioned in “Epitoma Europe”; he also did not write about other theories that were spread at that time, ex.: the half Latin or the new Latin theory. On the other hand, Miechowa did not take into consideration Stobnica's “Epitoma Europe” when describing the linguistic situation of Lithuania in his book “De duabus Sarmatiis”.
