Apie slaviškąją baltų kalbų sampratą (nuo Piccolomini'o iki Crassiniaus)

LTĮvairūs XVI amžiaus antrosios pusės autoriai labai dažnai tiesiogiai rėmėsi Eneos Silvio veikalais. Šio straipsnio tikslas yra nustatyti, kokia buvo Silvio baltų kalbų samprata, kokį poveikį baltų šalių ir tautų (visų pirma prūsų ir lietuvių) traktavimui turėjo rėmimasis Silvio veikalu, t. y. kiek kitų to meto autorių darbuose duomenys apie šias šalis ir tautas išliko nepakitę arba kaip jie aiškinami naujai. Svarbiausi Silvio veikalai, kuriuose rašoma apie baltų kraštus, yra „De situ et origine pruthenoru“, „De Livonia (et de Pruthenis)“ ir „De Lituania“. Eneos Silvio darbuose rašoma apie daugelį baltų tautų, tačiau minima tik viena baltų kalba – lietuvių. Po kelių sociologinių pastabų apie lietuvių papročius bei poliandriją ir prieš kelias kitas pastabas apie pagoniškas apeigas bei įvairius to meto LDK išpažįstamus tikėjimus Eneos Silvio aprašyme galima rasti vieną trumpą ir glaustą teiginį apie Lietuvos gyventojų kalbą. Pačios kalbos Silvio nė karto neįvardija. Ji apibrėžiama taip: Lietuvos kalba esanti slavų kalba, lietuvių kalba esanti plačiai išplitusi, ji turinti skirtingus variantus, t. y. kalbiniu požiūriu yra susiskaidžiusi, nevientisa. Chronologijos atžvilgiu ilyriškumo sąvoka su slaviškąja samprata iš dalies siejama jau Volaterrano, tačiau be jokių abejonių – tik nuo antrosios XVI amžiaus pusės, vadinamųjų filoglotų darbuose. Slaviškoji baltų kalbų samprata buvo stipriai sukritikuota Crassiniaus darbuose. Vis dėlto ši samprata gyvavo ir vėliau, nors jau siejama su ilyriškąja.Reikšminiai žodžiai: Baltų ir slavų kalbų santykiai; Baltų kalbos; Enea Silvio Piccolomini; Istoriografija; Jan Krasinski (Crassinius); Marco Antonio Coccio (Sabellico); Požiūriai į lietuvių kalbą Renesanse; Raffaello Maffei (Volaterranus); Renesansas; Approaches to the Lithuanian and Baltic languages during the Renaissance; Baltic languages; Enea Silvio Piccolomini; Jan Krasinski (Crassinius); Linguistic historiography; Lithuanian, Baltic and Slavic language interrelations; Marco Antonio Coccio (Sabellico); Raffaello Maffei (Volaterranus); Renaissance.

ENVarious authors of the second half of the 16th c. used to directly refer to the works of Enea Silvio. The aim of the article is to determine Silvio's conception of Baltic languages and the influence of the reference to the work of Silvio to the treatment of the Baltic States and nations (first of all, Prussian and Lithuanian), i.e. how did the data about the countries and nations change in the works of contemporary authors and hoe it was explained. The most important works of Silvio in which the Baltic area is described are “De situ et origine pruthenoru”, “De Livonia (et de Pruthenis)” and “De Lituania”. He wrote about the majority of Baltic nations, however, he mentioned only one Baltic language that was the Lithuanian language. After a few sociological notes about Lithuanian customs and polyandry and before some other notes about pagan rituals and different religions in the Grand Duchy of Lithuania, there is one short and brief statement of Enea Silvio about the language of Lithuanians. Silvio does not indicate the language itself. It is determined as follows: the language of Lithuania is a Slavonic language, it is widely spread and has different variants, i.e. it is not uniform from the linguistic point of view. From the chronological point of view, the concept of lyricism had been already related to the Slavonic concept in the works of Volaterran or the so-called works of philoglots, but in no doubt since the second half of the 16th c. The Slavonic concept of Baltic languages was strongly criticised in the works of Crassini. However, the concept remained alive, although it was related to the illirian concept.