Paleokomparatyvizmas ir Baltija. Apie ankstyvosios baltų kalbotyros tyrimus

LTRenesansui būdinga skirtingų kalbinių sampratų tarpusavio sąveika. To meto (Vakarų ir Rytų) Europos kultūriniuose sluoksniuose vyko idėjų kaita, kuriai baltistai iki šiol skyrė nepakankamai dėmesio. Būtent Italijoje, t. y. mitinėje lietuvių tėvynėje, Rocca atsisakė lietuvių kilmės mito. Vis dėlto šis mitas dar ilgai gyvavo ne tik lietuviškoje ir rusėniškoje rytų slavų aplinkoje, bet ir vokiečių kraštuose. Megiseris, priešingai nei Biblianderis, Gessneris ir Rocca, visiškai neatsižvelgė nei į anksčiau rašiusių lenkų kronikininkų, nei kone į savo amžininkų „lotynintojų“ lietuvių ir prūsų kilmės svarstymus. Dvi originalios baltų kalbų sampratos – pusiau lotyniškoji ir „Linguagium quadripartitum“ – liko be tikrų pasekėjų. Mykolo Lietuvio samprata XVI amžiuje taip pat liko be atsako. Vis dėlto pabrėžtinas Mykolo Lietuvio pradėtos lyginamosios tradicijos gyvybingumas. Miechoviečio teorija buvo tam tikra slaviškosios baltų kalbų sampratos, pasiūlytos Eneos Silvio ir turėjusios daug pasekėjų, atsvara. Nors „Linguagium quadripartitum“ samprata buvo dažnai kartojama, tačiau visada perteikiama neteisingai. Remiantis šio tyrimo duomenimis galima teigti, kad Miechoviečio teorija iki antrosios XVIII amžiaus pusės pasitraukė užmarštin; ja vėl susidomėta pasirodžius Herváso y Panduro veikalui. Pačiais įvairiausiais atžvilgiais su baltų kalbomis susijusių Humanizmo ir Renesanso kalbinių sampratų rekonstrukcija yra tolimesnių tyrimų tikslas.Reikšminiai žodžiai: Baltijos paleokomparatyvizmas; Baltistikos priešistorė; Baltų kalbos; Baltų kalbotyros istoriografija; Lietuvių kalbotyros istoriografija; Lingvistikos istorija; Lotynų kalba; Prūsų kalba; Renesansas; Renesansas Baltijoje; Renesanso kalbinės sampratos; Romėniškoji kalbos kilmės teorija; Romėniškos kilmės mitas (Palemono legenda); „Slaviškoji teorija“; Baltic paleo-comparative studies; Historiography of Baltic studies; Historiography of the Lithuanian linguistics; Latin; Linguistic concepts of the Renaissance; Linguistic history; Prehistory of Baltic studies; Renaissance; Renaissance in Baltic region; Roman linguistic theory; The Baltic languages; The Lithuanian language; The Prussian language; The Roman origin myth (Palemonas legend); „Slavic theory“.

ENThe interaction of different linguistic concepts is characteristic of the Renaissance. At that time, the exchange of ideas took place in cultural layers of (East and West) Europe, however the Baltic philologists did not pay a lot of attention to it. In Italy, i.e. in the mythological mother country of Lithuanians, Rocca had refused the myth of Lithuanian origin. However, the myth was alive not only in Lithuanian and Ruthenian East Slavonic environment but in German area as well. Megiser, by contrast to Bibliander, Grossner and Rocca, did not pay respect to the considerations of Polish chroinclers who wrote earlier and the contemporary “Latinizers” about the Lithuanian and Prussian origin. The two original concepts of the Baltic languages – half Latin and “Linguagium quadripartitum” – did not have any followers. In the 16th c., the concept of Mylokas Lietuvis was also left without a response. However, the vitality of the comparative tradition of Mykolas Lietuvis should be emphasized. A theory of Maciej z Miechowa was a certain balance to a Slavonic concept of the Baltic languages that was suggested by Enea Silvio and had many followers. Although the concept of “Linguagium quadripartitum” was repeated frequently, it was always rendered in a wrong way. According to the results of the research, it may be stated that Miechowa's theory was forgotten until the second half of the 18th c.; it was remembered after Hervás y Panduro's work. The further aim of the research is the reconstruction of the Humanistic and Renaissance linguistic concepts that are related to Baltic languages in a lot of different ways.