Išpažintinė J. Aisčio lyrika

LTStraipsnyje pristatoma išpažintinės lyrikos samprata, nagrinėjama Jono Aisčio išpažintinė poezija: aptariamos svarbiausios išpažintinių eilėraščių temos – meilė ir egzistencinis liūdesys; poeto pasaulėjautos transformacijos poetiniame tekste. Išpažintinė lyrika yra J.Aisčio poezijos šerdis, kurioje įlietos visos giluminės pajautos, įspūdžiai ir išgyvenimai. Svarbiausios išpažintinių eilėraščių temos yra meilės jausmo ir egzistencinio liūdesio išsakymas, kuris, iš juslinio pakylėtas į estetinį lygmenį, išsilieja skaidriai graudaus grožio eilutėmis. Skausmas J.Aisčio poezijoje sutaurinamas, prilyginamas dieviškajai aukai, o intelektualizuota kančia įsikūnija gamtos vaizduose. J.Aisčio poetinė mintis impulsą gauna jo pasaulėjautos, paženklintos prigimtinio liūdesio žyme, gelmėse ir graudžiu žodžiu audžia auksinę sielvartingos aimanos giją. Kančios priežastis yra orfėjiška nuolatinio praradimo jausena, kai, regis, taip priatėjusi jog galima paliesti laimė, meilė, grožis staiga nenumaldomai tolsta ir išnyksta, palikdamas laimingos praeities iliuziją menantį žiojėjantį kruviną gėlos žiedą. Priešprieša tarp „tada“ ir „dabar“ – praeities idealizavimas nevilties kupinos dabarties akivaizdoje – pasmerkia lyrinį subjektą amžinam graužiančio liūdesio išgyvenimui, kuris nuskaidrina žvilgsnį, apvalo sielą ir įgalina piešti tapybišką būties skambėjimą („Sopulingyn vis niaukias skliautas, / Daina graudyn ir įstabyn!“). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lyrika; Išpažintinė.

ENThe article presents the conception of confessional lyrics and confessional poetry by Jonas Aistis is analysed: the most important topics – love and existential sorrow – of confessional poems are discussed as well as transformations of poets Weltanschauung in the poetic text. Confessional lyrics are the core of Aistis’ poetry, where all the in-depth feelings, impressions and experiences are infused. Expressing the feeling of love and existential sorrow are the most important topics of confessional poems. Existential sorrow transcends the sensual level and is lifted to the aesthetical level and is expressed in the lines of pure touching beauty. The sorrow in Aistis oeuvre is sublimated, compared to the divine sacrifice, and intellectualized suffering is embodied in the images of nature. Aistis’ poetic thought gains the momentum in the depth of his Weltanschauung marked by the natural sorrow and gives a golden strand of dolorous wail by a touching word. Orpheus like sense of a perpetual loss is the cause of pain, when it seems that happiness, love and beauty are so close you can almost touch them, they suddenly recede and fade away, leaving a bleeding wound of illusion of the happy past. The contradiction between then and now, idealization of the past at the moment of the desperate present situation condemns the lyric subject to the everlasting experience of nagging sorrow, which makes the look clearer, lustrates the soul and empowers drawing pictorial sound of the existence (Sopulingyn vis niaukias skliautas, / Daina graudyn ir įstabyn!).