Slavų, baltų ir germanų kalbų santykiai

LTStraipsnyje tyrimo medžiaga pristatoma trim segmentais: pirmajame aptariami trijų – slavų, baltų ir germanų – kalbų grupių santykiai, antrasis analizuoja germanų ir baltų kalbų santykius, trečiasis – slavų baltų kalbų santykius. Visais atvejais yra laikomasi tos pačios priešistorės tyrimo metodikos: pirmiausia analizuojamos bendros kalbų grupėms inovacijos. Norint apibūdinti priešistorinius atskirų kalbų grupių santykius, metodiniu požiūriu labai svarbu išnagrinėti archajiniam sluoksniui priklausančią leksiką, t. y. ištirti fonetiškai reguliariai pakitusių slavų-baltų-germanų arealo žodžius. Tirtinos ir tos leksemos, kurios neduoda pagrindo laikyti jas kilusiomis kurioje nors vienoje kalbų grupėje, o vėliau pasiskolintomis kitų (pvz., žodis sidabrui pavadinti). Taip pat nagrinėtina tam tikrų žodžių idiominė vartosena, pvz.: vokiečių „heil“, senosios slavų „cělъ“, prūsų „kails“ (plg. „kail-ūstikun“ [sveikata]), gotų „hails“ tipo pasisveikinimo formulė (skirtingai nei lotynų formulė „salvē“, tocharų A „salu“, tocharų B „solme“). Svarbiausia slavų-baltų-germanų kalbas siejanti inovacija yra vardažodžio morfologijoje: skirtingai nei kitose indoeuropiečių kalbose, kurių naudininko vienaskaitos ir įnagininko daugiskaitos galūnėse yra formantas -bh-, jose vartojamas formantas -m-. Germanų ir baltų kalbose esama daugiau bendrų inovacijų nei slavų ir germanų kalbose. Kalbiniai santykiai tarp slavų ir baltų yra viena labiausiai ginčijamų indoeuropeistikos problemų. Tyrime taip pat pristatoma kiekvienos iš tiriamų kalbų grupių santykių tyrimo istorijos apžvalga.Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Fonetika; Germanų kalbos; Izoglosos; Kalbiniai santykiai; Lyginamoji kalbotyra; Santykinė chronologija; Slavų kalbos; Žodžių daryba; Baltic languages; Comparative linguistics; Germanic languages; Isoglosses; Linguistic relations; Phonetics; Slavic languages; Slavonic languages; Word formation, the relative chronology.

ENThe material of the research presented in the article is divided into three segments: the first one is about the relationship between three groups of languages: Slavonic, Baltic and German languages; the second one is about the relationship between German and Baltic languages; the third one is about the relationship between Slavonic and Baltic languages. In all cases the same method of pre-history research is followed: at first, the common innovations of all groups are analysed. In order to describe the pre-historic relationship between different groups of languages, from the methodical point of view it is very important to analyse the archaic lexis, i.e. to analyse the phonetically regularly changed words of the Slavonic, Baltic and German areal. The lexemes that may not be originated from any group of languages and later on borrowed (ex. a word to call the silver) may undergo analysis, as well. Moreover, the idiomatic use of some words may be analysed, ex.: a German word “heil”, “cělъ” in the old Slavonic language, Prussian “kails” (cf. “kail-ūstikun” [health]), a Gothic type greeting “hails” (unlike Latin “salvē”, Tocharian A “salu” and Tocharian B “solme”). The most important innovation that relates Slavonic, Baltic and German languages is in the morphology of a noun: unlike other Indo-European languages where the formative -bh- is used in the singular of the dative case and in the plural of the ablative case, the formative -m- is used. There are more common innovations in German and Baltic languages than in Slavonic and German languages. One of the most debated issues of the Indo-Europeistics is the linguistic relationship between the Slavs and the Balts. Moreover, the research contains the historic review on the relationships between each analysed group.