The Politics of finding historical truth : reviewing Baltic history commissions and their work
LTApie sovietinę praeitį dalis posovietinių valstybių tyli, kitose su šia praeitimi susitaikoma, trečiose keliamas teisinės atsakomybės klausimas,vyksta liustracijos procesai. 1998 m. Baltijos valstybių prezidentai susitarė įkurti nacionalines komisijas sovietinės okupacijosnusikaltimams tirti. Šioje recenzijoje aptariami du veikalai, kuriuose pristatomi Estijos tarptautinės komisijos nusikaltimams prieš žmoniją tirti bei Latvijos istorikų komisijos per pastaruosius šešerius metus atliktų tyrimų rezultatai. Knygos reikšmingai skiriasi, tai glaudžiai susiję su esminiais komisijų bei jų veiklos skirtumais. Pagrindinis estų ir latvių darbų užmojis sutampa. Siekiama pateikti įrodymų apie tai, kas vyko pirmosios sovietinės okupacijos ir nacistinio režimo metais, atskleisti to meto istorinę tiesą. Visgi estų komisija pateikia pernelyg daug visiems gerai žinomų faktų, bet susilaiko nuo kritinės diskusijos ir pateikiamų faktų vertinimų. Latvijos istorikų komisija, rodos, geriau suvokia politinę istoriko darbo reikšmę, tačiau jų analizė politizuota ir emocionali, sunkiai atlaikanti mokslinę kritiką. Nors šiandien vargu ar tebėra kas neigtų Baltijos tautoms sovietinio režimo padarytą žalą, latvių mokslininkai vis dar ragina kovoti su istorinės tiesos ignoravimu. Komisijoms iškils naujų iššūkių tyrimų laikotarpį erdvę išplečiant iki 1991 m. ir bandant atstatyti teisingumą postalininiu laikotarpiu. Tai pareikalaus ne tik griežtai apibrėžtų teisinių sąvokų, bet ir aiškios moralinės pozicijos.Reikšminiai žodžiai: Estijos istorija; Guntis Ulmanis; Lastvija; Latvija (Latvia); Lennart Meri; Lietuvos istorija; Nusikaltimai žmonijai; Posovietinis periodas Baltijos šalyse; Sovietinė ir nacių okuopacija; Valdas Adamkus; Crimes against humanity; Estonian history; Guntis Ulmanis; Latvia; Latvian history; Lennart Meri; Lithuania; Lithuanian history; Postsoviet period in the Baltic states; Soviet and Nazi Occupations; Valdas Adamkus.
ENA part of the post-Soviet states do not speak about their Soviet past, others had resigned to it, and some of them raises a question of legal responsibility and perform lustration processes. In 1998, presidents of the Baltic states agreed to establish national commissions in order to analyse the crimes of the Soviet occupation. The review is about two works that provide the results of the researches that lasted for six years and were performed by an international commission of Estonia that analysed the crimes against the human race and a commission of historians in Latvia. The books are very different but they are closely related to different activities of the commissions. The main aim of Latvians and Estonians is the same. The aim is to provide evidence about the events during the first years of the Soviet occupation and the Nazi regime and to reveal the historical truth of that period. However, the Estonian commission provides too many very well known facts but restrains from critical discussions and evaluation of the provided facts. It seems that the Latvian commission of historians perceives the political significance of their work more clearly, however, their analysis is politicised, emotional and hardly able to withstand the scientific critique. It seems that today nobody is going to deny the damage made to the Baltic nations during the Soviet regime but the scientists from Latvia are still encouraging others to fight and not to ignore the historic truth. The commissions will meet new challenges when widening the period to 1991 in order to restore the justice of the post-Stalin period. It will require not only the well-determined legal concepts but a clear moral position, as well.
