Žaidimas lietuvių vaikų poezijoje

LTŽaidimas — vaiko saviraiška, vaiko asmenybės tobulėjimo pradžia. Čia išryškėja pirmieji vaikų kūrybiniai bandymai, kurie ilgainiui gali tapti sąmoninga menine, estetine veikla. Žaidimas — kūrybinis procesas, sąlygojamas laisvos, savanoriškos veiklos, teikiančios malonumą. Kūryba ne tik išauga iš žaidimo, bet ir perauga į jį. Svarbiausiu kriterijumi tampa dvasinių, estetinių vertybių raiška bei jų poveikis vaikui. Kultūros istorijos raidoje žaidimo samprata kito, iškilo nemaža prieštaravimų apibrėžiant žaidimo, kaip meno, vaidmenį. Mene svarbiausias dalykas — kūrinys, kuris yra kūrėjo tikslas ir visada reikalauja adresato suvokimo, o žaidimas pats yra veikla, čia žiūrovas nereikalingas. Menininkas — žaidėjas, savo išmone įtraukiantis į žaidimą ir adresatą. Žaidimą ir poeziją vienija improvizacijos momentas, atveriantis neribotas galimybes saviraiškai. Žaidimo imitacija vaikų poezijoje tapati žaidimo poetikos sąvokai, apimančiai visus poeto meninės raiškos būdus ir formas. Knygoje bandoma teoriškai pagrįsti žaidimo poetikos sampratą, ištirti, kaip žaidimas veikia poeto saviraišką ir kūrybą. Susisteminta žaidimo interpretacija užsienio mokslininkų veikaluose ir jos refleksijos lietuvių vaikų poezijoje. Išanalizuotas tos poezijos žaidybinis pobūdis bei savitumas, atskleidžiama vaiko žaidimo specifika, jos įtaka poezijos įvairovei. Pastebėjus, kad žaidimas žadina vaiko vaizduotę ir kūrybines galias, ištirtos vaiko ir poeto estetinės veiklos analogijos. Todėl išryškinami estetiniai žaidimo vaikų poezijoje akcentai, iš kurių galima spręsti apie eilėraščio įtaigos vaikui kryptį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Children's literature; Lithuanian children's literature; Lithuanian children's poetry; Play in literature.

ENPlay represents the child’s self-expression and the start of improvement of the child’s personality. The play unfolds the first creative efforts of children which eventually may convert to a wilful artistic and aesthetic activity. The play is a creative process stipulated by independent, voluntary and fulfilling activity. Creation not only develops from the play but also converts into it. The most important criterion here is the expression of spiritual and aesthetic values and their influence on the child. In the development of cultural history the conception of play varied, some contradictions emerged in defining the role of the play as art. The most important thing in art is the creation which represents the author’s purpose and always requires the addressee’s perception, whereas the play of itself is activity which does not require the viewer. The artist – player involves the addressee to the play. The play and poetry are unified by improvisation which creates unlimited opportunities for self-expression. Simulation of the play in children’s literature is identical to the concept of the poetics of the play. The book attempts to provide theoretical reasoning of the concept of the poetics of the play, analyse how the play impacts on the poet’s self-expression and creation. The book presents the analysis of playful nature and distinction of such poetry. As the play stimulates the child’s imagination and artistic powers, the book analysis analogies between the child’s and poet’s aesthetic activity. Therefore, aesthetic aspects of the play in children’s poetry are highlighted.