Moters kalbos pasaulis Liūnės Sutemos rinkinyje "Graffiti"

LTStraipsnyje tyrinėjamas lietuvių išeivijos poetės Liūnės Sutemos (Zinaidos Veros Nagytės-Katiliškienės) poezijos rinkinys „Graffiti“ (1993), siekiama atskleisti kuriančios moters kaip lyrinio subjekto pasaulį. Lyrinis subjektas traktuojamas kaip realiai gyvenantis, ieškantis harmonijos su pasauliu, o ne vien tik kaip teksto figūra. Verlibru besiliejantys dienoraščio, užrašų, laiško, sapno forma parašyti eilėraščiai, į juos meistriškai įpinti meno, muzikos elementai suformuoja savitą, tik Liūnei Sutemai būdingą stilių. Liūnės Sutemos moters pasaulio erdvė atskleidžiama taikant biografinį, archyvinės medžiagos analizės ir interpretacinį metodus. Bendriausias tyrinėjimo principas — hermeneutinis poezijos ir egzistencinio išgyvenimo ratas, argumentuojamas H. G. Gadamerio ir M. Heideggerio teorinėmis įžvalgomis. Kiekvienas rinkinio tyrinėjimo aspektas — kompozicija, temos ir motyvai, erdvės ir laiko problema, moters pasaulio dominantės, savita moderni kūrėjos ir tautos dvasios sintezės samprata — veda prie struktūrinės Liūnės Sutemos kūrybinio pasaulio ašies — žodžio-gyvenimo rašymo ir mąstymo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Grafitai; Grafitas; Kalba; Metafora; Moteris; Moterų rašymas; Rašymas; Simbolis; Graphite; Language; Metaphor; Symbol; Woman; Women's writing; Writing.

ENThis article explores the poetry collection "Graffiti" (1993) written hy the Lithuanian emigrant poet Liūne Sutema (Zinaida Vera Nagyte-Katiliskiene). It seeks to reveal a creating woman's world and her individuality as a lyrical subject. Lyrical subject is treated here as a living reality, seeking harmony with the world, but not merely as a textual figure. Free verses are written in a form of a diary, notes, a letter, or a dream. The elements of art and music are artfully interwoven and form a specific style, typical for Liūne Sutema alone. The space of a woman's world is fully revealed applying the methods of biographical, archival material and interpretive analysis. The most general principle of the research is a hermeneutic cycle of poetry, based on H. G. Gadamer and M. Heidegger's theoretical insights. The study of Liune Sutema's collection "Graffiti" reveals the poetess' talent: the ability to create a form that enhances the style of the content. Poems-miniatures are merged into overwhelming indivisible aesthetic unit. A code of the poetry collection becomes a picture of a woman, writing and ornamenting herself with graphite. It reveals the multifaceted drama of creator's fate: the loss of homeland, close people and the threat of losing the mother-tongue. The creator's stoic and delicate demeanour is opposed to the destroying force of the external world. The strongest metaphor of the collection is the Sun-Life tree.The style of poetic language is most multi farious. Language is played upon, arranging short, "non-ornamental" words as graphite strokes which aptly sketch out internal as well as external creator's world. The lyric subject speaks with those gone beyond, Christ, pagan gods. Voices of a speaker and interlocutor merge together in the monologues disclosing the intirety of a word and existence. Poetry is imbued with nostalgia, based on a desire to preserve national identity through language. Word becomes the axis of creative world and life: what writing, breathing. The creating woman writes to live. [From the publication]