Perceptions of the self and the other in Lithuanian postcolonial fiction

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Anglų kalba / English
Title:
Perceptions of the self and the other in Lithuanian postcolonial fiction
In the Book:
Baltic postcolonialism / edited by Violeta Kelertas. Amsterdam: Rodopi, 2006. p. [251]-269
Notes:
Bibliografija.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje iš postkolonijinės kritikos perspektyvos analizuojamas pirmasis ir trečiasis Ričardo Gavelio „Vilniaus trilogijos“ romanai: „Vilniaus pokeris (1989) ir „Paskutinioji žemės žmonių karta“ (1995). Autorės nuomone, postkolonijinė žiūra suteikia vertingų įžvalgų kalbant apie literatūrą, kuri vietiniams lietuvių skaitytojams ilgą laiką atrodė šokiruojanti ir pornografinė. Viena esminių postkolonijinės kritikos centro ir periferijos perskyrų baltiškoje patirtyje reiškiasi kitokiu būdu, nei Europos didžiųjų imperijų kolonizuotuose „barbariškuose“ kraštuose, kadangi Sovietų Sąjungos į periferiją „nešta“ kultūra apsiribojo marksizmo-leninizmo lozungais, kurią okupuotieji besąlygiškai atmetė. Baltų kolonijizmo ir postkolonijizmo išgyvenimai Gavelio romanuose reiškiasi nepastovia, tarp savęs niekinimo ir nevaldomo egotizmo svyruojančia tapatybe. Viršenybė vs žemesnė padėtis, tapatybės formavimas ir išlaikymas vs konformizmas ir supanašėjimas, jėga vs bejėgiškumas – šios pagrindinės opozicijos, kuriomis apibūdinama kolonijinė būtis, yra kuriamos ir ardomos „Vilniaus pokeryje“. Straipsnio autorės nuomone, daugiausia dėmesio nusipelno Gavelio kuriamas psichologinis kolonizuotojo, narcizo ir savimylos, patiriančio agresiją ir prievartą, portretas. Rašytojas atmeta tradicinius nacionalizmo mitus, išdrįsta pasikėsinti į Vilniaus šventenybes – Gedimino pilį, vaizduoja okupacijos sulaužytą tautą, jos socialines patologijas ir kvestionuoja išsivadavimo legendą, kadangi jo sukurtame pasaulyje išgyvena tik tas, kuris leidžiasi okupanto užvaldomas ir išnaudojamas.Reikšminiai žodžiai: Antiherojus: asimiliacija; Avataras; Aš-kitas; Basiliskas; Centras; Homo lithuanicus; Identitetas; Kolonizuotasis; Periferija; Posovietinė epocha; Postkolonializmas; Postkolonijinė kritika; Ričardas Gavelis; Tautinio mito dekonstrukcija; Antihero; Assimilation; Avatar; Basilisk; Centre; Colonised; Deconstruction of national myth; Homo lithuanicus; Identity; Peryphery; Post-Soviet epoch; Postcolonial critics; Postcolonialism; Ričardas Gavelis; The Self-the Other.

ENDefining the Baltic States according to postcolonial concepts, an initiative which began in the West, provides many useful insights into recent literature, which has sometimes proved to be too drastic for native readers. The Baltic experience differs from other colonial experiences, particularly in regard to their attitude toward the Soviet metropolis, which is seen as less civilized than the European culture that the embrace. The particularities of the Baltic colonial and postcolonial experience are evidenced in the novels of Ričardas Gavelis. The first novel in his trilogy about Vilnius, Vilniaus pokeris (Vilnius poker, 1989), reveals a fluctuating and unstable sense of identity, given to swinging wildly between the poles of self-loathing and rampant egotism. The novel also drastically exposes the dangers of assimilation and explores the complex power relationships within the colonist mentality. The third novel of the trilogy, Paskutinioji žemės žmonių karta (The last generation of people on earth, 1995) raises new issues and possibilities that confront the postcolonial, including alienation and anomic and immature narcissism given to aggression and violence. Gavelis' vision of a cyberpunk's impulsive annihilation of the world at the end of the novel reveals the dangers inherent in the postcolonial's disillusioned, neglected and immature state. [From the publication]

Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/30169
Updated:
2014-02-22 22:29:34
Metrics:
Views: 62
Export: