Crossing boundaries? Negotiating diversity from East to West

LTStraipsnyje aptariamas kalbos ir kultūros vaidmuo palaikant ir stiprinant nacionalinę tapatybę, šio proceso ypatumai bei pokyčiai pasikeitusių aplinkybių akivaizdoje. Europos kultūros istorijoje kalba ir kultūra nuo seno buvo skirtingų kolektyvinės tapatybės formų kūrimo ir kovos laukas. Funkcionuodamos kaip takoskyra tarp skirtingų tautų kalba ir kultūra bėgant laikui tapo pirmaujančiu ideologiniu diskursu ir politine praktika, kuri lėmė tai, jog dauguma Europos tautinių valstybių, kurios šiandien yra daugiakultūrės ir daugiakalbės, vis dar regi save kaip iš esmės vienkalbes. Ši lingvistinio vientisumo dogma – nesvarbu, įtvirtinta oficialiuose valstybės dokumentuose, ar ne – palaiko „nacionalinės kalbos“ idėją valstybinėse švietimo ir viešojo sektoriaus struktūrose. Pastaraisiais laikais, kuomet šalys pakartotinai prisiėmė nacionalinės kultūros gynėjų rolę, diskusijos kalbos, tapatybės ir pilietybės klausimais šiuolaikinėje Europoje tapo ypač aktualios. Vakaruose kultūros hibridizacijos ir daugialypumo temos laisvai sklando intelektualiniame lygmenyje. Teigiama, kad politinių jėgų inicijuotas visuomenės daugiakalbiškumo ignoravimas ir monolingvistinio mito puoselėjimas siekiant ideologinių tikslų – išlaikyti nacionalinio vientisumo regimybę – trukdo išvysti objektyvią situaciją migracijos akivaizdoje. Straipsnyje aptariama šalių, naujai įstojusių į Europos Sąjungą, būtinybė permąstyti ir praplėsti nusistovėjusias socialines ribas bei įveikti įsigalėjusias „savo ir svetimo“, „centro ir periferijos“ perskyras.Reikšminiai žodžiai: Globalizacija; Kalbinių mažumų ir dominuojančių kalbų santykiai; Kalbos ideologija; Kalbos teisės; Kalbų politika; Kultūrinė hibridizacija; Post-kolonijiniai kontekstai; Regioninė kalba; Rytų Europos šalys (Eastern Europe states); Tautinės mažumos kalba; Tolerancija; Cultural hybridization; Eastern Europe; Globalization; Language ideologies; Language policy; Language rights; Majority/minority relations; Minority language; Post-colonial/post-imperial contexts; Regional language; Tolerance.

ENThe article discusses the role of language and culture in supporting and strengthening of the national identity, peculiarities and changes of this process under the changed circumstances. In the history of European culture, language and culture have always been the field of creation and struggle of different forms of the collective identity. Functioning as a divide between different nations, over time, language and culture became the leading ideological discourse and political practice which led to the fact that most European nation states which today are multicultural and multilingual still, as a matter of fact, see themselves as monolingual. This dogma of linguistic integrity – whether established in official state documents or not – supports the idea of “national language” in state structures of education and public sector. In recent times, when countries have re-assumed the role of defenders of national culture, discussions regarding the language, identity and citizenship in contemporary Europe have become particularly relevant. In the West, cultural hybridization and diversity themes freely hover at the intellectual level. It is stated that ignoring of multilingualism by the society initiated by political forces and cherishing of the monolinguistic myth seeking ideological objectives – to preserve semblance of the national integrity – hinder development of the objective situation in the face of migration. The article discusses the necessity of countries, new members of the European Union, to rethink and expand established social boundaries and to overcome prevailing distinctions between “own and foreign”, “centre and periphery”.