LTTyrimo objektas – valstybės kultūros politika prezidento Antano Smetonos valdymo metais. A. Smetonai atėjus į valdžią, pokyčiai politiniame visuomenės gyvenime neaplenkė ir kultūros – jis įtvirtino lietuviškos kultūros vyravimą, kuri buvo paskelbta egzistencine tautinės valstybės garante. To meto Lietuvos politinio gyvenimo oficialioje rėžimo retorikoje imta vartoti „tautiškumo“ sąvoka, kurios prasminę pilnatvę, pasak autoriaus, atskleisti remiantis vien žodynais negalima. Kadangi A. Smetonos rėžimas deklaravęs siekį įtvirtinti etninės lietuvių bendruomenės dominavimą, skelbė tautiškumą nekvestionuojama vertybe. Todėl šis naujojo politinio rėžimo tautiškumas ėmė reikšti kažką daugiai nei įprastai suvokiamą etninę priklausomybę. Politika palengva gręžėsi į kultūros „monopolizavimą“. Knygoje autorius pateikia valstybės kultūros politikos Lietuvoje 1927 – 1940 m. vaizdinį. Siekiant užsibrėžto tikslo, išdėstomi išsamūs atsakymai į tiriamų uždavinių probleminius klausimus: Lietuvos valstybinių kultūros institucijų kūrimas; valstybinis kultūros finansavimas ir priorėtai; politinio rėžimo požiūrį į visuomenės kūrybinės iniciatyvos rėmimą; valstybės vaidmuo determinuojant tautinės kultūros paieškas; „Naujosios romuvos“ tautinės kultūros modernizavimo programa; kultūros paveldo apsauga; kūrybinė laisvė autoritarinio rėžimo metu.
ENThe object of the research is national cultural policy in Lithuania during the time of President Antanas Smetona. When he came to power, the changes in the political life of society did not bypass culture. Smetona strengthened the domination of Lithuanian culture, which he proclaimed to be a guarantee of the nation-state’s survival. In the official rhetoric of the régime at that time, the concept of „tautiškumas“ (“national character”) was used. The Smetona régime declared its intention to reinforce the dominance of ethnic Lithuanians in Lithuanian life, and it proclaimed tautiškumas / “national character” to be an unchallengeable value. Therefore this concept began to mean something more than simple ethnic identity. The policy was slowly evolving toward cultural monopoly. In this book the author presents an image of national cultural policy in Lithuania 1927–1940. Issues dealt with are: establishment of Lithuanian national cultural institutions; financing priorities for national culture; the political régime’s attitude to support for public cultural initiatives; the state’s role in determining national cultural endeavours; the national cultural modernisation program of „Naujosios romuvos“ (“New Romuva”); preservation of cultural heritage; cultural freedom during the time of the authoritarian régime.