Kultūriniais ūkiais virtę dvarai

LTTyrime nagrinėjama Lietuvos dvarų padėtis 1922 m. prasidėjusios žemės reformos kontekste. Lietuvos valdžia buvo numačiusi dalyje dvarų kurti pavyzdinius „kultūrinius“ ūkius. Dvarininkai vengdami nuostolių, nes jų pagrindu kurtas valstybės žemės fondas, pardavinėjo dvarus arba susitaikydami su valdžios sprendimu ėmė ūkininkauti. Stambus dvarų ūkis turėjo užleisti vietą vidutiniam ir smulkiam ūkiui - laikytam valstybės ekonominiu pagrindu. Straipsnyje apsvarstomas žemės reformos racionalumas valstybės politikos konjungtūrų mastu. Valstybė siekė racionalizuoti ir intensyvinti ūkininkavimą, tačiau kaimo žmonių baimės, konservatyvumas ir nežinojimas tai stabdė. Sumanyta kurti šalia žmonių egzistuojančius pavyzdinius ūkius, kuriuose diegiamas intensyvus ir racionalaus ūkininkavimo tipas, ir pavyzdžiais patraukti žmones imtis tokio ūkininkavimo. Šie ūkiai skirstyti į du tipus: į kultūrinius (kultūrinius - gamybinius), kur vedamos naujos gyvulių veislės bei augalų sėklos ir t.t., visa tai platinant žmonių tarpe, ir pavyzdinius racionalizuotus ūkius, kurių įkandin turėtų sekti apylinkių ūkininkai. Pavyzdiniai ūkiai susilaukė plataus gyventojų susidomėjimo, tuo tarpu kultūriniais ūkiais domėjosi tik dvarininkai, nes matė galimybę išsaugoti didesnius savo žemės plotus. 1925 m. buvo įkurtas 21 kultūrinio ūkio dvaras. Straipsnyje autorius parodo Lietuvoje egzistavusių dvarų bei jų valdytojų vietą valstybės vidaus politikos kontekste. Buvo ne tik nusavinamos dvarų žemės, kuriant valstybės žemės fondą, bet suteikta galimybė dvarams transformuotis į kultūrinius ūkius. Straipsnyje pateikiami statistiniai duomenys rodantys šių ūkių gausėjimą, pelnus/nuostolius, jų vietą nacionalinės rinkos kontekste.Reikšminiai žodžiai: Dvarai; Kultūriniai ūkiai; Lietuvos istorija; Dvarų kultūros istorija.

ENThe study examines the situation of Lithuania’s grand estates in 1922 in the context of the land reform. The Lithuanian government had the intention of establishing “exemplary farms” on some of the estates. Some estate owners sold their estates to avoid losses, as the State Land Fund was taking land from the estates. Others made their peace with the reform and took up farming. Huge estates had to make way for medium size and small landholdings – which were considered to be the economic backbone of the nation. The state sought to rationalise and intensify farming, but the conservatism of rural folk was an obstacle. It was decided to establish exemplary farms, which would demonstrate techniques of intensive and rational farming, in the hope that rural people would follow the good example. These farms were of two types: cultural (culture – production), where new strains of animals would be bred and new species of plants developed, and exemplary (rationalised) farms, which would provide a model for the local farmers to follow. The exemplary farms attracted wide interest among the population, whereas the cultural farms were only of interest to the estate owners, who saw a chance of preserving the size of their landholdings. In 1925 there were 21 cultural farms established on former estates. The article shows the locations of these estates and the place of their administrators in the context of national internal politics. It also gives statistical data showing the expansion of these farms, profits/losses, and their place in the context of the national market.