Post-soviet writing of history : the case of the National gallery of art in Vilnius
LTStraipsnyje aptariama Nacionalinės dailės galerijos kūrimosi istorija ir istorija, kuri atsispindi šio muziejaus ekspozicijose. Autorė kelia klausimą, ar Nacionalinė dailės galerija tapo istorinės sąmonės formavimo vieta, ar lankytojams pateikiamas pakankamai objektyvus istorinis dailės kontekstas. Analizuodama šios galerijos kūrimosi ir funkcionavimo problemas, autorė plačiai sustoja ties prancūzų istoriko Pierre’o Nora koncepcija, teigiančia, kad vadinamosios atminties vietos atsirandančios tik tada, kai nebelieka gyvų atminimo terpių. Tokios vietos ne žadina prisiminimus, o konstruoja istoriją iš tam tikrų jose atrinktų praeities vaizdinių. Apibendrindama P. Nora koncepciją, autorė konstatuoja, kad atminties vietų kūrimas susijęs su modernybei būdinga istorijos akseleracija ir istorijos demokratizacija, kitaip sakant, nauju bandymu įtvirtinti savo tautinę tapatybę, kurią puikiai rodo pokomunistinių šalių muziejų kūrimo bumas. Autorė mano, kad P. Nora muziejaus kaip atminties vietos sampratą verta papildyti Susan A. Crane pasiūlyta muziejaus kaip nesantaikos vietos, kurioje susiduria asmeniniai žmonių prisiminimai ir oficialios istorijos versijos, individualūs lankytojų lūkesčiai ir institucinės arba akademinės intencijos, idėja. Autorė, išnagrinėjusi Nacionalinės dailės galerijos kūrimo peripetijas, ekspozicijų formavimą ir po galerijos atidarymo pasipylusią kritiką, daro išvadą, kad aptariamas muziejus Vilniuje yra būtent S.A. Cane aprašyta nesantaikos vieta, tendencingai atspindinti istoriją ir kelianti nuolatinius ginčus.Reikšminiai žodžiai: Atmintis; Ekspozicija; Keičiamos parodos; Modernus ir šiuolaikinis menas; Muziejai; Muziejus; Nacionalinė dailės galerija Vilniuje; Postsovietinės istorijos specifika; Sovietinis menas; A specific post-Soviet narrative of history; Exhibition; Exposition; Memory; Modern and contemporary art; Museum; National Gallery of Art Vilnius; Permanent exhibition; Soviet art; The National Gallery of Art in Vilnius.
ENThis article concentrates on the problems of history writing in contemporary Lithuania through the case study of the National Gallery of Art in Vilnius, opened in 2009. The museum is conceived as a site of history writing through its strategies of selecting, contextualising and displaying artefacts. Analysis of the museum's permanent exhibition shows how the critique of the modernist canon of art history collides with residues of socialist modernism, thus forming a specific post-Soviet narrative of history. This article also focuses on the process of establishing the new museum in order to reveal how this site of history writing is perceived in the public imagination of contemporary society. [From the publication]
- Artists rewriting art history through artistic research and collecting in Lithuania: from pavilion to museum to cemetery / Lina Michelkevičė, Vytautas Michelkevičius. Contemporary Ukrainian and Baltic art: political and social perspectives, 1991-2021 / Svitlana Biedarieva (ed.). Stuttgart: ibidem Verlag, 2021. P. 137-163.
- Atminties slinktys Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijose: nuo paveikslų monologo prie pasakojimų polilogo / Lolita Jablonskienė. Lietuvos muziejų rinkiniai. 2020, Nr. 19, p. 16-22.
- Boundary objects of Communism. Assembling the Soviet past in museums / Eglė Rindzevičiūtė. Ethnologie française. 2018, 2, p. 275-276.
- From Central Europe to the Baltics before and after 1989: the state of contemporary art canons / Karolina Rybačiauskaitė, Marcel Tomášek. Acta Academiae Artium Vilnensis 2019, t. 94, p. 60-82.
- Rancière’o iššūkis Lietuvos modernaus meno istorijoms: naujų juslinių struktūrų galimybė / Karolina Rybačiauskaitė. Problemos. 2020, t. 97, p. 198-208.
