LTLietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, Antrojo pasaulinio karo pabaiga žymi naujos epochos pradžią muzikinėje scenoje, tačiau visiškai skirtingu požiūriu. Kiekvienas gali numanyti, kad pokario metais pereinamasis laikotarpis muzikologijos sferoje buvo ne tik skausmingas, nes tai nebuvo tik tas metas, kai Lietuvos muzikologija pirmą kartą iškilo kaip profesionali mokslinė disciplina. Nors ir nebuvo išleista specializuotų mokslinių muzikologinių publikacijų, kompozitoriai ir savamoksliai muzikos kritikai išleido edukacinių ir pedagoginių esė apie įvairius muzikinio gyvenimo aspektus, interpretacijų, istoriografijų ir retkarčiais analizių, skirtų neprofesionalams. Be to, dar iki 1945 m. leista keletas periodinių leidinių, nušviečiančių muzikines temas, (tarp jų - „Vargonininkas“, Muzika ir teatras“, „Muzika“, „Muzikos menas“, „Muzikos aidai“ ir „Muzikos barai“). Iš tikrųjų, palaipsniui aiškūs įsivaizdavimai apie lietuviškos muzikos istoriografiją ir kritiką, taip pat kaip ir apie muzikinį modernizmą, pradėjo įgyti kontūrus. Faktiškai šios publikacijos provokavo karštas diskusijas apie lietuviškos muzikos identitetą tarpukario metais. Diskusijų dalyvius galima skirti į dvi priešingas stovyklas: vieni mėgo naujoves ir avangardą, kiti tęsė tradicijas ir saugojo nacionalumą. Jei nebūtų buvę sovietinės okupacijos, šios lietuviškos muzikologijos užuomazgos, be jokios abejonės, būtų suvaidinę svarbų vaidmenį formuojant ateities lietuvių muzikologiją ir pokarinę lietuvišką muziką. Straipsnyje analizuojama lietuvių muzikologijos raida ir jos problematika nuo 1945 m. iki šių dienų.Reikšminiai žodžiai: Ideologija; Lietuvių muzika; Lietuvių muzikologija; Lietuvos muzika; Lietuvos muzikologija; Nacionalinė nepriklausomybė; Pasipriešinimas; Politinis kontekstas; Recistencija; Sovietinis laikotarpis; Tautinė nepriklausomybė; Ugdymas; Šiuolaikinė istorija; Švietimas; Contemporary history; Education; Ideology; Lithuanian music; Lithuanian musicology; National independence; Political context; Recistence; Resistance; The Soviet period.
ENIn Lithuania, as well as in Western Europe, the end of World War II marks the beginning of a new era in the musical scene, though from a completely different point of view. Anyone can guess that the post-war transition period in the musicology field was not only painful, as it was not only the time when Lithuanian musicology first emerged as a professional scientific discipline. Even though no specialized scientific musicological publications were released, composers and self-taught music critics issued educational and pedagogical essays on various aspects of musical life, interpretations, historiographies and occasional analyses for non-professionals. In addition, several periodicals spotlighting musical themes were issued before 1945 (among them are “Organist”, “Music and Theatre”, “Music”, “Art of Music”, “Music Echoes” and “Music Bars”). Actually, clear images of Lithuanian music historiography and criticism as well as music modernism began to gain contours. In fact, these publications provoked heated discussions about the identity of Lithuanian music during the interwar period. Discussion participants can be divided into two opposing camps: some loved novelties and avant-garde, while others continued traditions and guarded nationality. In the absence of the Soviet occupation, these rudiments of Lithuanian musicology would undoubtedly have played an important role in the formation of future Lithuanian musicology and post-war Lithuanian music. The article analyses the development of Lithuanian musicology and its issues from 1945 to the present day.