Remembering and forgetting : creating a Soviet Lithuanian capital. Vilnius, 1944-1949

LTErnest`as Renan`as esė „Kas yra tauta“ („What is a Nation?“) pažymėjo, kad jei atmintis buvo lemiamas faktorius formuojant tautinį identitetą ir savivoką, tai nė kiek ne mažiau svarbi buvo ir užmarštis. Selektyvios atminties fenomenas buvo būdingas po Antrojo pasaulinio karo valdžiusiai Lietuvos komunistų vyriausybei. Straipsnyje aptariama retorikos, politikos ir santykio su kai kuriais miesto statiniais reikšmė Lietuvos komunistų siekyje įtvirtinti Vilnių kaip Sovietų Lietuvos sostinę. Komunistai turėjo vieną labai svarbią kortą: būtent Raudonoji armija išvadavo Vilnių iš lenkų 1939 metais ir grąžino senąją sostinę lietuviams. Iš karto po karo Lietuvos komunistai ėmėsi realizuoti kitą seną Lietuvos patriotų siekį – sostinės lituanizavimą. Vilnius sovietiniu laikotarpiu darėsi vis labiau lietuviškas. Lietuvos komunistai taip pat stengėsi visiškai performuoti lietuvių identitetą pabrėždami naują, modernią jo interpretaciją, paremtą „progresyviomis“ politinėmis pažiūromis, augančia darbo klase, aukšta kultūra ir draugyste su kitomis SSSR tautomis. Tuo pat metu užmarštis taip pat buvo labai svarbi. Tarpukario Lietuvos vyriausybė vertinta tik neigiamai, apibūdinant ją kaip miesčionių ir nacionalistų darinį. Multietniška Vilniaus miesto praeitis buvo aktyviai pamirštama ir retoriniu (formos „Wilna“ atsisakymas), ir fiziniu (naikinant žydiškąjį miesto paveldą) lygmenimis. Taip pat labai selektyviai puoselėjama Antrojo pasaulinio karo įvykių atmintis: pabrėžiama lietuvių kolaborantų tema, bet nutylimas lietuvių dalyvavimas holokauste.Reikšminiai žodžiai: Komunizmas; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Miestas; SSSR; Vilnius; Communism; Lithuania; Polish; USSR; Urban; Vilnius.

ENEssay “What is a Nation?” by Ernest Renan noted that if memory was the decisive factor in formation of the national identity and self-image, then oblivion was also no less important. The phenomenon of selective memory was typical for the post-World War II Lithuanian communist government. The article discusses the significance of rhetoric, politics and relationship with some city buildings in the aspiration of Lithuanian communists to establish Vilnius as the capital of Soviet Lithuania. The communists had one very important card: it was the Red Army that liberated Vilnius from Poles in 1939 and returned the old capital to Lithuanians. Right after the war, Lithuanian communists started to implement another old aspiration of Lithuanian patriots – Lithuanianization of the capital. During the Soviet period, Vilnius was increasingly becoming Lithuanian. Lithuanian communists were also trying to completely re-form the identity of Lithuanians emphasizing its new, modern interpretation based on “progressive” political views, increasing working class, high culture and friendship with other nations of the USSR. At the same time, oblivion was also very important. The interwar Lithuanian government received only negative assessments and was described as the petty bourgeois and nationalist derivative. The multi-ethnic past of the city of Vilnius was being actively forgotten at both rhetorical (rejection of “Wilna” form) and physical (through destruction of the Jewish heritage of the city) levels. Memory of World War II events is also being cherished very selectively: the emphasis is put on the topic of Lithuanian collaborators, though the participation of Lithuanians in the Holocaust passed over in silence.

• Sociologija / Sociology
• Istorija / History