Philosophical thinking in a world without landmarks

LTStraipsnyje aptariama postmoderniosios filosofijos pradžia, kurią ženklina moderniosios filosofijos pabaiga. Šiuolaikinę filosofiją grindžia K. Markso, F. Nietzsche’ės ir S. Freudo teorijos, atmetusios klasikinės filosofijos problemas. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios metas buvo kupinas permainų; įsigalėjo masės. XX a. pabaigoje susiformavo vartotojų visuomenė, išplito postmodernusis hedonizmas. Masės žmogus dalyvauja masinėje produkcijoje ir mėgaujasi masine kultūra. Asmenybė ir atskiras žmogus praranda vertę ir prasmę; humanizmas tampa juokingu. Žmogus sugriauna savo ateities projekciją, tampa ciniku ir nihilistu. Postmodernistinis konformizmas ir beviltiškas nihilizmas yra du simptomai, kurie išreiškia šiuolaikinės kultūros krizę. Kritinė filosofija pradeda analizuoti negalią, žmogaus nesėkmes ir praradimus; bandoma surasti nenormalumo apibrėžtis. Šiuolaikinės kultūros krizę tyrinėjanti filosofija pati pasižymi krizės simptomais: pirma, ji įteisina nenormalią būklę, ją paversdama norma. Antra, tai yra filosofija apie krizę be kritinės būklės patirties arba filosofija apie mirtį be tragedijos, katastrofos ir apokaliptinio siaubo. Trečia, tai yra kultūros krizės simptomas, nesveikas mąstymas, išreikštas logikos griovimu, reliatyvizmu, negatyvizmu, nihilizmu, absurdu, cinizmu ir vulgarumu. Visuose šiuose aspektuose krizės filosofija bando įžvelgti alternatyvą. Pirmiausia, ji nebegali likti tik dabarties filosofija; ji turi numatyti pozityvių pokyčių galimybę.Reikšminiai žodžiai: Akademinė filosofija; F. Nietzsche; Filosofija; Filosofinis mąstymas; Individas ir minia; Inovacijos; Konformizmas; Kultūra; Minia; Moderni kultūra; Modernybės krizė; Neklasikinė filosofija; Nihilizmas; Psichoanalizė; Vertybės; Šiuolaikinė filosofija; Žinojimas; Academic philosophy; Conformism; Contemporary philosophy; Crisis of modernity; Crowd; Culture; F.Nietzsche; Individual ir crowd; Inovations; Knowledge; Modern culture; Nihilism; Non-classical philosophy; Philosophical thinking; Philosophy; Psychoanalysis; Values.

ENThe article discusses the beginning of post-modern philosophy, which is marked by the end of modern philosophy. Modern philosophy is based on the theories of Karl Marx, Friedrich Nietzsche, and Sigmund Freud that turned down the problems of classic philosophy. The time of the end of the nineteenth and beginning of the twentieth century was full of changes, and masses gained a foothold. At the end of the twentieth century, consumer society formed and post-modern hedonism spread. A man of the mass is involved in mass production and enjoys mass culture. Personality and individuum lose value and meaning; humanism becomes ridiculous. The human destroys his future projection and becomes a cynic and nihilist. Post-modern conformism and hopeless nihilism are the two symptoms that express the crisis of contemporary culture. Critical philosophy begins to analyse disability, human failures and losses; attempts are made to find the definitions of abnormality. While exploring the crisis of modern culture, philosophy itself shows symptoms of a crisis: First, it legalises the abnormal condition, making it a norm. Second, it is philosophy about crisis without experience of a critical condition, or philosophy about death without a tragedy, disaster, and apocalyptic horror. Third, it is a symptom of cultural crisis, unhealthy thinking expressed in the destruction of logic, relativism, negativism, nihilism, absurdity, cynicism, and vulgarism. Crisis philosophy tries to discern an alternative in all those aspects. First and foremost, it no longer can remain only the philosophy of the present; it must envisage the possibility of positive changes.