Religinių giesmių kankliavimas Lietuvoje XIX-XXI a.

LTEtninių kanklių paplitimą ir gyvavimą lėmė tradicija, tradicinių kanklių modifikavimą – bendraeuropinės kultūros įtaka, taip pat ir tų kraštų, kur kanklės buvo naudojamos, krikščioniškų tikėjimų konfesiniai skirtumai. XIX–XXI a. kanklininkų repertuare, greta dainų, šokių bei improvizacijų, svarbią vietą užėmė religinės giesmės. Istoriniai, archyviniai ir naujausi etnoinstrumentinių ekspedicijų duomenys rodo, kad jau nuo XVI a. Lietuvoje tradicinėmis kanklėmis pritardavo religinėms giesmėms: Žemaitijoje – senosioms „kantičkinėms“, Žemaičių Kalvarijos Kalnams ir Kryžiaus keliams; Suvalkijoje – Švč. Mergelės Marijos valandoms; vakarų, pietryčių ir pietų Aukštaitijoje bei pietų Suvalkijoje – Graudiems verksmams. Žemaičių Kalvarijos Kalnų ir Kryžiaus kelio giesmės giedamos viena melodija ir nepasižymi dideliu variantiškumu. Skirtingai nuo senųjų laikų, dabar žmonės Kalnus vaikšto ištisus metus; Švč. Mergelės Marijos valandos giedamos viena melodija. Jos buvo giedamos pritariant tradiciniais muzikos instrumentais bažnyčioje ar namuose, o Žemaitijoje net lauke. Graudžių verksmų melodijos autentiškos, savitos kiekvienam Lietuvos regionui. Pagal tradiciją Suvalkijoje giesmėms pritardavo kanklėmis, o vėliau smuiku. Skambindami religines giesmes kanklininkai išlaikė svarbiausius vakarų aukštaičių, žemaičių ir suvalkiečių melodijų bruožus: vyraujantį mažorą, homofoninį daugiabalsiškumą, paprastą ritminę sandarą ir nesudėtingą metrą. Kankliuojamos religinės giesmės bemaž išliko tokios pačios kaip ir giedamos, todėl savarankiškais instrumentiniais kanklių repertuaro kūrinėliais netapo.Reikšminiai žodžiai: Aukštaitija; Graudūs verksmai; Kanklių muzika; Kanklės; Lietuviškas kanklių repertuaras; Religinės giesmės; Suvalkija; Tradiciniai muzikos instrumentai; Tradicinės lietuvių kanklės; Švč. M. Marijos valandos; Žemaitija (Samogitia); Žemaičių Kalvarijos Kalnai; Aukštaitija; Kanklės music; Lithuanian kanklės (zither); Lithuanian traditional kanklės; Mournful Whining; Religious hymns; Religious songs; Repertoireof Lithuanian kanklės (zither); Samogitia; Sudovia; The Hours of St. Mary the Virgin; The Mountains of Žemaičių Kalvarija; Traditional musical instruments.

ENThe spread and survival of the ethnic kanklės was determined by tradition; modification of the traditional kanklės - by the influence of a common European culture, as well as differences in confessions of the Christian faith in the countries where kanklės were used. In the kanklės repertoire of the 19th -21st c., religious hymns occupied an important place beside songs, dances and improvisations. Historical and archival data as well as the latest material from ethnic-instrumental expeditions show that traditional kanklės have been used in Lithuania since the 16th c. to accompany religious hymns: ancient kantičkinės and the hymns of the Mountains of Žemaičių Kalvarija and the Ways of the Cross in Samogitia; the Hours of St Mary the Virgin in Sudovia; and Bitter Weeping in western, south-eastern and southern Aukštaitija as well as southern Sudovia. The the hymns of the Mountains of Žemaičių Kalvarija and the Ways of the Cross are sung with one melody and do not feature great variability. Unlike in ancient times, people now walk the Mountains year-round; the Hours of St Mary the Virgin are sung in one melody. They were sung accompanied by traditional musical instruments in church or at home, and in Samogitia - even outdoors. The melodies of Bitter Weeping are authentic, unique to each region of Lithuania. By tradition in Sudovia, hymns were accompanied by kanklės, and later by violin. When playing religious hymns, kanklės players preserved the key features of western Aukštaitian, Samogitian, and Sudovian melodies: the dominant major key, homophonic polyphony, simple rhythmic structure and an uncomplicated meter. Religious hymns played on kanklės have remained nearly the same as those sung, so they did not become independent instrumental pieces of the kanklės repertoire.

• Teologija / Theology
• Etnologija / Ethnology