Stosunki polsko-litewskie na Wileńszczyźnie (1939-1940) w świetle historiografii obu krajów

LTTarpukariu Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti dėl Vilniaus. Lietuva nepripažino Vilnijos prijungimo prie Lenkijos. „Okupuotoji“ sostinė tapo beveik religiniu kultu. Visam pasauliui buvo paskelbta apie lenkų jungo žiaurumus ir milijoną lenkinamų lietuvių. Tuomečiu įsitikinimu „okupuotame“ krašte gyvenę beveik vieni lietuviai, vietiniai lenkai – neseni Vilnijos imigrantai. Vizija neatitiko realybės, tačiau giliai įsišaknijo Lietuvos gyventojų sąmonėje. Diplomatiniai santykiai tarp dviejų valstybių užmegzti tik po Lenkijos ultimatumo 1938 m. kovą. Sunkus normalizacijos procesas užtruko iki II pasaulinio karo. 1939 m. rugsėjį Lietuva išliko neutrali Lenkijos-Vokietijos ir Lenkijos-Rusijos konflikto atžvilgiu. Tačiau tų metų rugpjūtį ir rugsėjį pati atsidūrė iš pradžių Vokietijos, vėliau Rusijos įtakos sferoje. Spalio pradžioje Maskva primetė Lietuvai sutartį, kuria Vilnija perduota Lietuvai. Lietuva kraštą valdė nuo 1939 m. lapkričio iki 1940 m. birželio, kol neteko nepriklausomybės. Lenkijos istorikų duomenimis, Vilniaus gyventojai, kaip beatrodytų paradoksalu, 1940 m. sveikino dar vieną valdžios pasikeitimą ir rusų atėjimą. Džiaugsmas susijęs ne su komunistine valdžia, o su gyventojų nepasitenkinimu išbujojusiu lietuvių nacionalizmu. Straipsnyje analizuojama skirtinga aštuonis mėnesius trukusios Lietuvos valdžios Vilniaus krašte interpretacija Lietuvoje ir Lenkijoje. Akivaizdu, kad tuos pačius įvykius lenkų ir lietuvių istorikai suvokia skirtingai. Faktų vertinimas, matyt, ir liks subjektyvus. Tačiau nuo XX a. X deš. istorikams abejose valstybėse atsivėrė anksčiau užverti archyvai. Yra vilties pradėti diskutuoti be nereikalingo emocinio įkarščio.Reikšminiai žodžiai: 1919-1940; Istoriografija; Lenkų-lietuvių santykiai; Lietuvos ir Lenkijos santykiai; Vilniaus kraštas; Vilnija; 1919-1940; Historiography; Lithuanian-Polish relations; Polish-Lithuanian relations; Vilnius region.

ENThe interwar relations between Lithuania and Poland were tense because of the issue of Vilnius. Lithuania did not recognise the fact of annexation of Vilnija to Poland. The “occupied” capital became almost a religious cult. The whole world was notified about the atrocities of the Polish side and a million of Lithuanians falling under the forced Polanization. It was commonly considered that the “occupied” region was inhabited by Lithuanians, and local Poles were considered to be recent immigrants. The vision did not correspond to reality, however, it deeply rotted in the conscious of Lithuanian residents. Diplomatic contacts between the both states were established only after the Poland’s ultimatum in March 1938. The complicated process of normalisation lasted until WWII. In September 1939, Lithuania stayed neutral with regard to the conflicts between Poland and Germany and between Poland and Russia. However, in August and September of the same year, Lithuania fell under the influence of Germany and then Russia. At the beginning of October, Moscow imposed a treaty on Lithuania, under which Vilnija was handed over to Lithuania. The region stayed within Lithuania from November 1939 to June 1940, until the loss of independence. According to Polish historians, residents of Vilnius, as it may seem paradoxical, welcomed another change of powers and the Russian coming. This joy was not related to the communist power, but to residents’ discontent with the emerging Lithuanian nationalism. The article analyses various Polish and Lithuanian interpretations of the 8 months’ Lithuanian governance in the region of Vilnius. It is obvious that Lithuanians and Poles have different understanding of the same events. The assessment of these facts will presumably stay subjective.