Tautinėms mažumoms priklausančių asmenų vardų ir pavardžių vartojimas : tarptautinė ir Lietuvos Respublikos praktika

LTStraipsnyje nagrinėjama tautinėms mažumoms priklausančių asmenų kalbinė teisė vartoti savo vardą ir pavardę mažumos kalba. Vadovaujantis tarptautiniais universaliais bei regioniniais dokumentais, šių dokumentų taikymo ir aiškinimo praktiką formuojančių institucijų išaiškinimais pateikiama šios teisės genezė bei turinys. Tiek Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, kad asmens vardas yra tiesiogiai susijęs su asmeniniu bei šeimos gyvenimu. Todėl asmeninio bei šeimos gyvenimo apsauga yra teisinis pagrindas ginti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisę vartoti vardą ir pavardę mažumos kalba. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija šią teisę laiko specialia tautinėms mažumoms priklausančių asmenų kalbine teise, saugančia šių asmenų tapatybę. Taigi straipsnio objektas – tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisės vartoti savo vardą ir pavardę mažumos kalba turinys bei valstybių įsipareigojimų apimtis, siekiant užtikrinti šią teisę. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Europos Sąjungos teisė bei institucijų praktika taip pat nelieka šio klausimo nuošalyje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Europos Žmogaus Teisių Teismas (European Court of Human Rights); Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (United Nations Human Rights Committee); Kalbinės teisės; Konvencija; Patariamasis komitetas; Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas; Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija; Tautinėms mažumoms priklausantys asmenys; Tautinės mažumos; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija; Advisory Committee; Convention; Covenant on Civil and Political Rights, European Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms; European Court of Human Rights; Framework Convention for the Protection of National Minorities; Linguistic rights; National minorities; Persons belonging to national minorities, linguistic rights, International.

ENThe aim of this article is, firstly, to analyse the scope of the right to use first names and surnames in minority languages under the regulation of international law and, secondly, to discuss the interaction between international and national law concerning this right. The Covenant on Civil and Political Rights (the Covenant) ensures the protection of civil and political rights. While the Universal Declaration of Human Rights does not contain any provision regarding the rights of minorities, the Covenant grants them equality with the majority and the right to use their own language. The Covenant remains the only legally binding instrument of global application that directly sets forth minority rights. Article 27 of the Covenant stipulates that ‘in those States in which ethnic, religious or linguistic minorities exist, persons belonging to such minorities shall not be denied the right, in community with the other members of their group, to enjoy their own culture, to profess and practice their own religion, or to use their own language’. Article 27 of the Covenant ensures the right of individuals belonging to a linguistic minority to use their language among themselves, in private or in public. It should be noted that it is a right distinct from other language rights protected under the Covenant. It is worth mentioning that the right to use first names and surnames in minority languages arises from the protection of private and family life (the interpretation of Article 17 of the Covenant and Article 8 of the European Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms). Therefore, the main difficulty is the interaction between private and family life and state regulation of persons’ names and surnames.The Framework Convention for the Protection of National Minorities ensures that every person belonging to a national minority has the right to use his or her surname (patronym) and the first name in the minority language and the right to official recognition of them, according to modalities provided for in their legal system (Article 11(1)). The national legislation in Lithuania recognizes the transcription of names and surnames into Lithuanian. [From the publication]