Lietuvos fotografija: nuo tautiškumo teigimo prie tarpkultūriškumo

LTXX a. paskutiniojo dešimtmečio antroje pusėje Lietuvos fotografija įsiliejo į globalų kontekstą ir neteko ankstesnio savo vienalytiškumo. Šiuolaikinės Lietuvos fotografijos įvairovėje galima įžvelgti keletą vyraujančių temų, kurias nagrinėti ėmėsi lietuvių fotografai. Viena jų – tai asmens tapatybės klausimas, kurį savo darbuose reflektuoja ne vienas lietuvių fotografas. Tačiau Lietuvos menotyroje su asmens identiteto klausimu susijusi fotografija dar nėra išskirta iš bendro Lietuvos fotografijos konteksto ir išsamiau analizuota kaip atskira šiuolaikinės fotografijos sritis. Žmogaus tapatybės reprezentacijos fotografijoje aptarimas dažniausiai pateikiamas tik kaip platesnį fotografijos ir jos teorijų lauką apžvelgiančių tekstų dalis ir todėl nėra pakankamai išplėtotas. Kaip išimtis galima paminėti kelis Agnės Narušytės ir Virginijaus Kinčinaičio straipsnius. Šio straipsnio tikslas – plėtoti asmens tapatybės reprezentacijos fotografijoje analizei skirtą Lietuvos menotyros diskursą. Straipsnyje siekiama atskleisti kintančias Lietuvos fotografijos raidos tendencijas – išryškinti skirtumą tarp ilgą laiką Lietuvoje dominavusių humanistinės fotografijos tradicijų ir šiuolaikinės fotografijos, kuriai būdingas išorinių, diskursyvių žmogaus identiteto ženklų fiksavimas. Straipsnyje ne tik atskleidžiami minėti bendri Lietuvos fotografijos pokyčiai, bet ir analizuojamas konkretus šiuolaikinės fotografijos tendencijas atspindintis pavyzdys – Arturo Valiaugos fotografijų serija „Lietuva. Mano Europa“ (2007).Reikšminiai žodžiai: Kultūrų sąveika; Lietuvos fotografija; Tautinis identitetas; Šiuolaikinė fotografija; Contemporary photography; Cultural interaction; Cultural intersection; Lithuanian photography; National identity.

ENIn the second half of the last decade of the 20th c., Lithuanian photography entered the global context and lost its previous homogenous nature. There are several prominent themes that can be observed in the variety of contemporary Lithuanian photography. Lithuanian photographers started analysing these themes. One of the themes is the issue of personal identity, which is reflected in many works by Lithuanian photographers. However, in Lithuanian art criticism, photography related to the issue of personal identity has not been highlighted in the common context of Lithuanian photography and thoroughly analysed as a separate field of contemporary photography. The discussion of the representation of personal identity in photography is usually presented as a part presenting a wider field of photography and its theories. Agnė Narušytė and Virginijus Kinčinaitis’ articles can be mentioned as an exception to that. The aim of the article is to develop the discourse of Lithuanian art criticism aimed at analysing the representation of personal identity in photography. The article seeks to reveal the changing tendencies in the development of Lithuanian photography, to highlight the difference between the traditions of humanist photography, which have long prevailed in Lithuania, and contemporary photography, which is characterised with fixation of discursive signs of human identity. The article not only reveals the mentioned above common changes in Lithuanian photography, but also analyses a specific example reflecting tendencies in modern photography, i.e. Artūras Valiaga’s cycle of photographs “Lietuva. Mano Europa” (2007).