LTTrečiajame „Sintaksinių ryšių tyrimų“ straipsnyje aptariami laisvieji predikatyvai ir jų sintaksiniai ryšiai. Su veiksmažodžiu būti ir kitomis jungtimis vartojami predikatyvai vadinami būtinaisiais, atitinkamai be jungties – laisvaisiais predikatyvais. Laisvuoju predikatyvu einantis būdvardis derinamas arba su veiksniu, arba su papildiniu ir priskiria jiems tam tikrą požymį. Konstrukcijose su laisvaisiais predikatyvais derinimas atspindi netiesioginį sintaksinį ryšį. Nepaisant to, kad laisvieji predikatyvai neturi tiesioginių sintaksinių ryšių su veiksniu ar papildiniu, pagal morfosintaksinius ir semantinius ryšius galima laisvuosius papildinio predikatyvus skirti nuo laisvųjų veiksnio predikatyvų. Straipsnyje aptariamas laisvųjų predikatyvų ir aplinkybių santykis. Sintaksiškai tarp abiejų kategorijų skirtumo nematyti, tačiau yra morfosintaksinis skirtumas: laisvieji predikatyvai derinami su veiksniu arba papildiniu, o aplinkybėms derinimas nebūdingas. Su aplinkybėmis laisvuosius predikatyvus sieja vienas bendras bruožas: ir aplinkybės, ir laisvieji predikatyvai įveda papildomą predikaciją. Sakinyje skiriami keli predikacijos lygmenys: pagrindinė predikacija (pagrindinis predikatas – veiksmažodis ir jo argumentai); papildoma predikacija (aplinkybės ir laisvieji predikatyvai); nuleista į žemesnį lygį predikacija. Straipsnyje atskirai aptariamas laisvųjų predikatyvų santykis su būtinaisiais papildinio predikatyvais. Išskiriami semantiniai laisvųjų predikatyvų tipai – esyviniai ir transliatyviniai. Straipsnio pabaigoje aptariamos laisvųjų predikatyvų linksnių formos.Reikšminiai žodžiai: Laisvieji predikatyvai; Lietuvių kalbos gramatika; Morfosintaksinis ryšys; Predikatyvas; Sakinio dalys; Sintaksiniai ryšiai; Sintaksinis ir semantinis derinimas; Sintaksė, morfosintaksė; Tarininis pažyminys; Žodžių junginys; Depictive predicate; Free predicate nominals; Lithuanian grammar; Morphosyntactic features; Morphosyntax; Parts of sentence; Predicate; Syntactic and semantic agreement; Syntactic relations; Sytax; Word combination.
ENThis chapter deals with the secondary predicates referred to, in recent publications, as 'depictive predicates' (or depictive adjectivals). They show a certain functional similarity to adverbials, and it is shown that, cross-linguistically, it is difficult to draw a sharp line of division between the two categories. Adverbials ascribe a feature to the predicate, whereas depictive predicates ascribe a feature to one of its arguments, but the borderline between the two is sometimes difficult to draw, e.g., green in He painted the door green is an adverbial in Lithuanian but a depictive adjectival in Latvian. It is therefore suggested that the line of division between both categories should be based on formal criteria, i.e. only agreeing adjectivals can be recognized as depictive predicates; the nonagreeing tarininiai pažyminiai of traditional Lithuanian grammar should be described as adverbials. Further problems dealt with in this chapter are: the distinction between depictives and complementatives, and the case marking of depictive adjectivals. [text from author]