Tomo Venclovos ir Czesławo Miłoszo dialogas: eilėraštis "Pašnekesys žiemą" ir jo vertimas į lenkų kalbą
LTČeslovo Milošo ir Tomo Venclovos kūrybinė bičiulystė mums atrodo tokia akivaizdi, jog ne itin dažnai tampa mokslinių tyrimų objektu, ypač kalbant apie literatūrologinius dalykus. Milošas ir Venclova, vertę vienas kito eiles, nužymėjo savo literatūrinės bičiulystės kontūrus. Įsiskaičius į abiejų literatų tekstus akivaizdu, jog būtent poezija yra ta giluminė ir esminė sąsaja, bylojanti apie amžinąsias vertybes ir maitinanti dviejų iškilių asmenybių draugystę. Česlovo Milošo išverstas Tomo Venclovos eilėraštis „Pašnekesys žiemą“ turi ne tiktai istorinę reikšmę – jo išliekamąją meninę vertę patvirtina faktas, kad prieš keletą dešimtmečių atliktas vertimas nepaseno ir iki šiol yra perspausdinamas įvairiuose leidiniuose. Milošas, versdamas lietuvių poeto kūrinį, pademonstravo didelę vertėjo kompetenciją: dėmesingumas eilėraštyje užfiksuotoms opozicijoms, simboliams, paradigmoms leido jam ypač sklandžiai perteikti prasminį „Pašnekesio žiemą“ klodą. Vertimas liudija ir Milošo įsitikinimą, jog svarbiausias poezijos komponentas – ritmas, nes pastarajam lenkiškame tekste skiriama ypač daug dėmesio. Sklandžiai įveikęs iššūkius, susijusius su teksto semantika, ritmika ir kalbos muzikalumu, Milošas vis dėlto sąmoningai ignoravo verčiamo eilėraščio rimą, – tai liudija priklausomybę kitai vertimo mokyklai negu Venclova, kuris vadovavosi semiotikų tradicija. Antra vertus, abu kūrėjus suartina požiūris į vertimą kaip į itin atsakingą darbą ir siekis paversti jį gimtosios kalbos, literatūros ir kultūros faktu.Reikšminiai žodžiai: Eilėdara; Ekvivalentai; Leksikografija; Lenkų poezija; Lietuvių poezija; Poetinis vertimas, XX a. lietuvių literatūra; Semantika; Semantinis klodas; Tomas Venclova; Vertimas; Česlovas Milošas; „Pašnekesys žiemą“; "Winter Dialogue"; 20th century Lithuanian literature; Czeslaw Milosz; Equivalents; Lexicography; Lithuanian poetry; Poetry; Poetry translation; Polish; Semantic layer; Semantics; Tomas Venclova; Translation; Versification.
ENThe creative camaraderie of Czesław Miłosz and Tomas Venclova seems so obvious to us that it does not very often become the object of scientific research, especially in terms of literary subjects. Miłosz and Venclova, who translated each other’s verse, marked out the contours of their literary friendship. Upon reading the texts of both writers carefully, it is clear that it was poetry that was that deep and crucial connection, testifying of eternal values and feeding the friendship between two prominent figures. Czesław Miłosz’ translation of Tomas Venclova’s poem "Winter Dialogue" not only has historical significance - its lasting artistic value is acknowledged by the fact that the translation, which was penned several decades ago, has not become obsolete and is still being reprinted in various publications. In translating the Lithuanian poet’s work, Miłosz demonstrated his expertise as a translator: his attentiveness to oppositions, symbols, and paradigms in the poem allowed him to convey the semantic stratum of "Winter Dialogue". The translation also bears testimony to Miłosz’s belief that the most important component of poetry is rhythm, as this is given particular attention in the Polish text. Having smoothly dealt with the challenges associated with the text’s semantics, rhythm and linguistic musicality, Miłosz nevertheless ignored the rhyme of the poem being translated - this confirms that he belonged to a different school of translation than Venclova, who observed the tradition of semiotics. On the other hand, both artists were brought together by an approach to translation as a job of utmost responsibility, and an aspiration to turn it into a fact of their native language, literature and culture.
