Lenkų švietimas Rytų ir Pietryčių Lietuvoje : 1944 m. antra pusė-1947 m.

LTStraipsnyje nagrinėjama lenkų švietimo padėtis Rytų ir Pietryčių Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokario metais. 1944–1947 m. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje dėl sovietinės valdžios siekio sovietizuoti regiono gyventojus lenkus buvo sudarytos galimybės veikti mokykloms lenkų kalba. Jų skaičius svyravo nuo 213 (1944 m.) iki 197 (1947 m.). Lenkų migracija į Lenkiją (1944–1947 m.) sąlygojo radikalius etninius-demografinius pasikeitimus regione. Į Lenkiją išvyko apie 180 tūkst. asmenų, tarp kurių daugiau kaip 20 proc. sudarė 8–18 m. vaikai ir jaunimas. Migracijos metu į Lenkiją persikėlė ir apie 1300 lenkų mokytojų, kurių dauguma buvo kvalifikuoti specialistai. Dėl šių priežasčių Vilniuje ir gretimose apskrityse buvo pertvarkytas lenkiškų mokyklų tinklas. Ypač ryškūs pokyčiai buvo sostinėje Vilniuje, kur per kelerius metus smarkiai išaugo rusų (nuo 4 1944 m. iki 11 1947 m.) ir mišrių (nuo 1 iki 6) mokyklų skaičius. Išvykusių kvalifikuotų lenkų mokytojų trūkumo problema nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo išspręsta, ji lenkų mokyklas vargino gana ilgai ir turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių – daugelyje mokyklų mokymo lygis smuko, kitur iš viso nebuvo galimybių lavintis gimtąja kalba. Dėl antisovietinės veiklos, ryšių su katalikų dvasininkais į sovietinio saugumo akiratį pateko lenkų mokyklų mokytojai ir mokiniai. Tarp kitų mokyklų šiuo požiūriu išsiskyrė Vilniaus miesto mokyklos, ypač lenkų gimnazija, kuri buvo vertinama kaip nacionalizmo židinys. Tačiau per kadrų politiką ir represines priemones lenkų nacionalizmo apraiškos buvo užslopintos.Reikšminiai žodžiai: Lenkai; Migracija; Mokyklos; Rytų ir Pietryčių Lietuva, tautinės mažumos; Sovietizacija; Švietimas; Eastern and Southeastern Lithuania; Education; Lithuania; Migration; Poles; Schools; Sovietization.

ENThe article discusses the Polish educational situation in Eastern and South-eastern Lithuania at the end of WWII and in the post-war period. In 1944 – 1947, in Eastern and South-eastern Lithuania the Soviet power, with the aim to sovietise the Poles, local inhabitants of this region, facilitated the functioning of schools in which the language of instruction was Polish. The number of such schools varied from 213 (in 1944) to 197 (1947). The main factor which brought about the essential changes in the education of the Poles was the emigration of the Poles to their homeland in 1944 – 1947. About 180 thousand people left for Poland, 20% of which were children and youngsters aged 8–18 years. About 1300 Polish teachers, most of whom were qualified specialists, also emigrated to Poland. As a result, in Vilnius and surrounding districts, the Polish school network had to be reorganized. The most prominent changes were observed in Vilnius, where, in the course of several years, the number of Russian schools grew considerably (from four in 1944 to eleven in 1947) and mixed schools (from one to six). Polish schools faced disastrous and long-term consequences because of the lack of qualified Polish teachers who emigrated – in most of schools the level of education decreased while in other schools no possibilities for education in the native tongue existed at all. Many teachers and students from Polish schools were under surveillance of the Soviet KGB because of their anti-Soviet activities or close relationships with Catholic priests. This was strongly felt in Vilnius schools, especially in the Polish High School, which was considered to be the centre of nationalism. Unfortunately, manifestations of nationalism were suppressed through personnel policy and repressive measures.