Vyriškumas ir vyro kūnas šiuolaikiniame lietuvių kine

LTStraipsnyje analizuojami vizualiniai vyriškumo, galios, kūno ir traumos aspektai filme „Zero: alyvinė Lietuva“ (rež. Emilis Vėlyvis, Lietuva, 2006). Naudojantis poststruktūralistinėmis įkūnijimo teorijomis bei maskulinizmo studijomis teigiama, kad filmas pateikia vyriškumo performansą nuolatinės krizės kontekste. Filmo vizuali kalba atspindi vis labiau įsigalinčias kino kalbos tendencijas posovietiniame kine ne tik Lietuvoje, bet ir visoje posovietinėje erdvėje. Kartu „Zero“ žymi dramatišką poslinkį nuo herojiško ir kartu „jautraus“ vyriškumo sovietinės epochos filmuose iki smurtinio antiherojiško posovietinio vyriškumo, kurį ekrane įkūnija abjektiški ir dažnai pasibjaurėjimą keliantys vyrų kūnai, patiriantys ekstremalius fizinius išbandymus, traumas ir grafinį sužalojimą. Viena vertus, jie simbolizuoja vyriškumo, nesugebančio susidoroti su socialiniais pokyčiais ir vyriško pažeidžiamumo baimėmis, pralaimėjimą, kita vertus, pasibjaurėtinų vyriškų kūnų spektaklis ir vis labiau įsigalintis grafinis smurtas lietuvių kine yra „žaizdos kultūros“, kuri koncentruojasi ties trauma ir skausmu, simptomas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Galia; Lietuvių kinas; Trauma; Vyriškumas; Vyro kūnas; Žaizdos kultūra; Lithuanian cinema; Male body; Masculinity; Power; Trauma; Wound culture.

ENThe article focuses on the issues of masculinity, male body, power and trauma in the feature film "Zero: Lilac Lithuania" (directed by Emilis Vėlyvis, 2006, Lithuania). The film exemplifies the growing trend in post-Soviet film-making not only in Lithuania, but also in a wider post-Soviet space (most notably in Russian films). Violence, torture, murder, abject bodies, drugs, gambling and other social problems are at the epicenter of this film. "Zero" also loosely follows, with its intertextual citations, a postmodern crime film tradition. Vėlyvis’s film presents the performance of masculinity in the context of a perpetual social crisis. Male power and powerlessness are expressed here by the ranging violence and serial killing. It can be argued that this film signifies a dramatic shift from both heroic and "sensitive" masculinity of the Soviet films to violent anti-heroic post-Soviet masculinity incarnated in gross and abject screen male bodies. The male body in "Zero" functions as a spectacle of action and is subject to extreme bodily punishment, trauma and even graphic mutilation. Hysterically violent and self-destructive anti-heroes of the film "Zero" send mixed messages about the genre, violence, masculinity and feeling. On the one hand, they refer to embattled models of masculinity, unable to cope with social change and anxiety about male vulnerabilities. On the other hand, a spectacle of gross male bodies and the increasingly prominent and graphic violence in the Lithuanian film are symptoms of "wound culture" which centers on trauma and in which people wear their damage as badges of identity, feeling and survival. [From the publication]

• Filosofija / Philosophy
• Sociologija / Sociology