Žemėlapis kaip bendrijos vaizdijimo veiksnys

LTStraipsnyje nagrinėjamas žemėlapis, kuris ne tik atspindi tam tikrą (pirmiausia socialinę) tikrovę, bet ir veikia tautinės bendrijos formavimąsi. Didžioji tezė, skleidžiama rašinyje, – žemėlapis, atspindėdamas socialinę tikrovę, yra bendrijos tikrovės kūrimo veiksnys. Be to, siekiama pagrįsti ir mažąsias tezes, kurios siejasi su didžiąja: valstybės žemėlapis – ne tik ir ne tiek geografijos objektas, kiek socialinis reiškinys, iškylantis formuojantis tautai kaip individų egzistencijos bendrijai; žemėlapis, veikdamas mūsų viešąjį gyvenimą, prisideda prie politinių nuostatų formavimo; žemėlapis yra komunikacijos tarp skirtingų tautinės bendrijos kartų priemonė, laiduojanti tradicijos perdavimą; socialinio gyvenimo naujybė seka iš (keistino) žemėlapio naujos interpretacijos; žemėlapis yra tiek tradicijos ir naujybės, tiek vaizdo ir rašto kultūros mazgas; žemėlapis kaip viešo gyvenimo imperatyvas nagrinėtinas ir iš etinės perspektyvos; kiekvienas tam tikros žemės lapas išreiškia besiformuojančios bendrijos siekius; valstybės žemėlapis, lemiantis tautinės aplinkos apraiškas, linkęs įgauti darnią (tiek komunikacine, tiek estetine prasmėmis) formą; žemėlapio ribos sietinos su egzistencinio regiono ribomis. Teigiama, kad žemėlapis – medija, kuria perduodama tradicija, reikalinga atnaujinimo. Kaip medija, žemėlapis ne tik perduoda tam tikrą pranešimą (apie tautos siekius), bet ir keičia visą medijų šeimą bei socialinę tautinės bendrijos sandarą. Teigiama, kad žemėlapis – individo kaip bendrijos agento ugdymo priemonė bei jo egzistencinio tapsmo veiksnys. Straipsnyje pasitelkiami egzistencinės fenomenologijos, kultūrinės regionalistikos, medijų studijų, komunikacijos filosofijos, ribų bei tapatumo diskursų įrankiai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bendrija; Egzistencija; Individas; Istorinė atmintis; Komunikacija; Medija; Pagoniškieji Lietuvos valdytojai; Tauta; Vaizdinė kultūra; Visuali kultūra; Žemėlapis; Žemėlapis ir realybė; Community; Existence; Historical memory; Individual; Map; Map and reality; Nation; Pagan Lithuanian rulers; Visual culture.

EN[...] The major thesis developed in the article is as follows: the map, by reflecting social reality, is a source of creating community's reality. Besides, the author seeks to substantiate also the minor theses which follow from the major one: a state map is not only a geographical object, but also a social phenomenon that emerges by formatting the nation as a community of individuals; the map, by influencing our public life, contributes to the formation of political attitudes; the map serves as a means of communication among different generations of a national community and guarantees the continuity of tradition; the novelty of social life follows from a new interpretation of the map to be changed; the map is a knot of tradition and novelty, as well of visual culture and writing culture; the map as an imperative of public life should be analysed from the ethical perspective; every map of a certain land expresses the aspirations of a community under formation; a state map, by determining the phenomena of national environment, tends to assume a harmonious form (in both communicative and aesthetic sense); the borders of the map are to be connected with the borders of the existential region. According to the author, the map is a medium which transfers a tradition that needs renewing. As a medium, the map not only transfers a certain message (about national aspirations), but also changes all media and the social structure of a national community. According to the author, the map is the educational means for an individual as the agent of the community, as well the source of his existential formation. The author uses the tools of existential phenomenology, cultural regionalistics, media studies, communicative philosophy, border discourse and identity discourse. [From the publication]