Galimybės riboti įgytąsias socialines teises interpretavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje
LTKonstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. Pagal Konstituciją valstybė įpareigota paisyti socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumo imperatyvo, įpareigota vienąkart nustatytas (ir taikomas) socialines (materialines) garantijas atitinkamai peržiūrėti (jas didinti), jeigu ekonominė, socialinė situacija pasikeičia taip, kad tos nustatytos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja, juo labiau, jeigu jos apskritai tampa nominalios (kartu darant išlygą dėl proporcingo ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai). Straipsnyje daroma išvada, kad bet koks valstybės socialinės politikos koregavimas, socialinių garantijų sistemos ar atskirų socialinių garantijų struktūros pertvarkymas turi būti konstituciškai pagrįstas. Jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar atskirų socialinių garantijų struktūrą, yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau, jeigu tam tikrų socialinių garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tos socialinės garantijos buvo pagrįstai nustatytos, mechanizmas. Pasak autoriaus, jeigu būtinybė nustatyti atitinkamą socialinę garantiją kyla iš Konstitucijos, tokia socialinė garantija apskritai negali būti panaikinama, vietoj jos neįtvirtinus kitos.Reikšminiai žodžiai: Konstitucinė teisė; Lietuvos Respublikos Konstitucija; Lituvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimai; Pensijos; Pensijų ribojimas; Socialinė teisė; Socialinės teisės; Žmogaus teisės; Constitution of the Republic of Lithuania; Constitutional Law, Social Law, Human Rights, restriction of pensions; Pension; Resolutions of Constitutional Court of the Republic of Lithuania; Social rights.
ENProvisions of Article 52 of the Constitution guaranteeing the right to social support, oblige the state to define sufficient measures for the implementation and legal protection of this right. Pursuant to the Constitution, the state is obliged to regard the imperative of the reality of social (material) guarantees, to revise (increase) the specified (and applied) social (material) guarantees in a proper manner, if the economic, social situation changes and the established (and applied) guarantees depreciate considerably, or when they become nominal. The author concludes that any amendment of the state’s social policy, system of social guarantees or reorganisations of the structure of separate social guarantees must be constitutionally grounded. If the amount of social guarantees is reduced as the result of the reorganisation of the system of social guarantees or the structure of separate social guarantees, and if certain social guarantees disappear at all, a mechanism of compensation of losses to persons entitled to these social guarantees must be developed. According to the author, if the necessity to establish a relevant social guarantee stems from the Constitution, this social guarantee cannot be repealed and replaced with another social guarantee.
